Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

„Skirgaila“ – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija.

Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius Borisas Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 metais dramą perkūrė lietuviškai, pakeitė ir nemažai papildė. Drama turi griežtą kompoziciją – tai lyg istorinės dramos modelis.

SkirgailaDrama vaizduoja XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines bei religines problemas. „Skirgailoje“ atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės „Skirgaila“ labiausiai priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės.

V. Krėvės Skirgaila – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Skirgailos tragizmą ir didybę sujungia charakteris.

Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas
rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.

V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. Tėvynė – tai politika, kuri jam ne užsiėmimas ir veikla, o esminė saviraiškos forma ir net misija – kunigaikščio kepurė neprastesnė už vokiečių siūlomą karūną (III v. 3sc. ), jis jaučia situaciją, mato rezgamas pinkles, moka užbėgti joms už akių (I v. 4 sc.). Skirgailos programa ne užkariauti, o ginti. Tiesa: tiesoieška vyksta religijos sferoje. Meilė: poreikis meilei auga didėjant nusivylimui politika, beviltiškai ieškant tiesos. Meilė tampa alternatyva veiklai, valiai, protui, paskutine priebėga nuvargusiam.

Krėvė dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų „aukų“. Religija – prievartos ir žudynių priedanga.

Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai:

1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Lenkai ir vokiečiai pristatomi proto – jausmų kontrasto principu.
2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn.
3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi.
4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį.
5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi.
6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės.

Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (1 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (2 pamoka)
Vinco Krėvės drama “Skirgaila” – 11 klasės literatūros pamoka (3 pamoka)

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Baigiantis Augusto principatui įsigali neribota imperatoriaus valdžia, pereinanti net prie monarchijos. Visuomenėje didėja įtampa, taigi prireikia jėgos, kuri garantuotų saugumą valstybėje. Taip imta stiprinti kariuomenė. Aristokratų sluoksniuose formuojasi senato opozicija ir tarp jos šalininkų išpopuliarėja stoikų filosofija. Ji tapo aktuali, nes skelbė asmenybės tobulumo nuostatas. Visa tai skatino saiką, panieką turtui ir mirčiai.

Tokios nuostatos ir nuotaikos būdingos ir to periodo literatūrai. Tai paveikė literatūros stilių – radosi patetiška nuotaika, sentencijų gausa. Dėl pasikeitimų ėmė trintis riba tarp prozos ir poezijos.

Žymiausias to laikotarpio prozininkas, senovės romėnų valstybės veikėjas, filosofas, gamtos tyrinėtojas, poetas ir dramaturgas Lucijus Anėjus Seneka (1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos).

Seneka užaugo Romoje, jo tėvas buvo kilmingas, raitelių luomo atstovas bei garsus to meto oratorius. Seneka retorikos mokėsi iš tėvo, vėliau studijavo ir filosofiją, o pabaigęs pradėjo politiko karjerą, tačiau išgarsėjo kaip oratorius. Dėl aukštuomenės intrigų Seneka buvo ištremtas į Korsikos salą, iš kur tik 49 metais leista sugrįžti. Jis buvo mažojo Nerono auklėtoju, o vėliau ir mokytoju. Neronui tapus imperatoriumi, Seneka vadovavo užsienio politikai, kol 59 – iasiais jų santykiai ėmė šlyti ir Seneka buvo priverstas nusižudyti.

Lucijus Anėjus Seneka buvo pirmas reikšmingiausias Romos filosofas, vėlyvojo stoicizmo atstovas, kuriam itin svarbi buvus etika.

Seneka yra begalės įvairių politinių veikalų ir grožinės literatūros kūrinių autorius. Jo filosofiniai darbai parašyti diatrybės (pokalbio) forma, stiliumi. Vienas jų –„Moraliniai laiškai“, sudaryti iš 20 knygų, skirtų praktiniams moralės dalykams aprašyti, t.y., kaip įveikti baimę, kaip suvaldyti emocijas ir t.t.

Dar vienas autoriaus veikalas „Natūralūs klausimai“, sudarytas iš 7 knygų, skirtas meteorologiniams reiškiniams aprašyti.

Kaip dramaturgas, Seneka yra sukūręs 10 tragedijų. Jos visos skirtos skaityti, bet ne vaidinti. Tai vienintelės romėniškos tragedijos, išlikusios iki mūsų laikų. Jos išsiskiria puošnia leksika, ilgais monologais ir yra parašytos retoriniu stiliumi. „Febra“, „Medėja“, „Oktavia“ yra laikomos istorinėmis dramomis; jose vaizduojamas Nerono žmonos Oktavijos likimas.

Mirus imperatoriui Klaudijui, Seneka parašė piktai pašaipią satyrą „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimas“, kurioje smerkė despotizmą ir imperatoriaus žiaurumą. Ši menifinė satyra pradeda naują žanrą, kuriame derinama poezija ir proza.

Minėtini ir įsivaizduojami laiškai „Laiškai Liucilijui“. Tai moralinių, dorovės laiškų, skirtų draugui Liucilijui, paskirtam dirbti vietininku, visuma. Tai paskutinis kūrinys, kuris nespėtas pabaigti. Seneka tarsi vaizduoja save ir taip moko savo pašnekovą. Jis teigia, kad aukščiausias gėris – dorybė (vertinama draugystė, laikas). Seneka rašo naujuoju stiliumi, tačiau ne visi ypatumai būdingi: jis vengia ilgų sakinių, periodų, nemėgsta sudėtingų sakinių, mėgina kalbėti ramiu tonu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

Publijus Ovidijus Nazonas

Garsiausias elegijų kūrėjas buvo Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. m. e. Italijoje – 18 m. e. m. tremtyje, Tomų mieste). Jis kilęs iš pasiturinčios šeimos: jo tėvas priklausė raitelių luomui, todėl Ovidijui ir jo broliui buvo norima suteikti kuo aukštesnį išsilavinimą. Jis su broliu mokėsi pas garsiausius to meto filosofus, susipažino su graikų ir romėnų literatūra. Po mokslų Ovidijus pradėjo valstybės tarnautojo karjerą, tačiau neilgai trukus ėmėsi kūrybos amato. Jis savo veiklą siejo su poetine kūryba. Įsijungė į Mesalos būrelį, kurio nariai buvo garsūs elegikai. 8 m. rudenį Ovidijus buvo ištremtas į Tomis miestą prie Juodosios jūros, kur ir mirė. Ištrėmimo priežastis nėra aiški.

Publijus Ovidijus Nazonas anksti išgarsėjo savo kūriniais. Jo kūrybą galima suskirstyti į kelias grupes:

1.    Ankstyvasis kūrybos laikotarpis iki 1 m. po Kr. – meilės poezijos laikotarpis.
2.    Mokslinių ir monologinių poemų kūrybos etapas – 2 – 3 m. po Kr.
3.    Tremties poezija nuo 8 – 18 m.

Pirmuoju laikotarpiu sukurtas vienas pirmųjų Ovidijaus kūrinių buvo „Amores“ („Meilės elegijos“), sudarytos iš trijų knygų, kuriose plėtojant kokį nors vieną motyvą vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Eilėraščiai skirti moteriai Korinai. Manoma, kad šiuo vardu buvo norėta sukurt poetinį įvaizdį. Ovidijaus meilės elegijos jau yra kitokios, nei jo pirmtakų: jis iš meilės elegijos modelio pereina prie objektyvaus meilės elegijos modelio. Meilė jose lengva ir lengvabūdiška lyg smagus žaidimas ar pikantiškas gyvenimo prieskonis. Asmeninius džiaugsmus Ovidijaus kūryboje pakeičia herojų meilės scenos ir būsenos aprašymai. Poetas dažnai naudojosi tokiais meilės motyvais, kuriems nereikalingas poeto išgyvenimų reiškimas. „Amorese” aprašomi ne jausmai, o aplinka, esama daug parodijos ir ironijos elementų.

Po šio elegijų rinkinio greitai parašomas laiškų rinkinys „Heroides“ („Herojės“), kurį sudaro penkiolika poetinių laiškų. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl „Herojų“ laiškų žanro. Vieni priskiria šį kūrinį epistoliniam žanrui, kiti jį laiko elegijos žanro tąsa. Tačiau šiais laiškais rodoma, kad juos rašo moterys savo mylimiesiems. Rinkinyje vyrauja vienatvė ir liūdesys, mintys apie mirtį, meistriškai pasinaudojama veikėjų moterų charakteriais. Joms suteikiami individualūs bruožai (pvz.: kantri ir kukli Penelopė). Rinkinys parašytas eleginiu distichu ir  remiasi mitologija, į kurią įpinamos gyvenamojo meto realijos.

Kiek vėliau sukurtos didaktinės poemos „Ars amatoria“ („Meilės menas“) ir „Remedia amoria“ („Vaistai nuo meilės“). „Meilės meną“ sudaro trys knygos: pirmose dviejose yra duodami patarimai vyrams, kaip sužavėti moteris, o trečioje – šiuo ir kitais klausimais (ne tik viliojimo, bet ir apgaulės) patariama moterims. Antrajame kūrinyje „Vaistai nuo meilės“ patariama, kaip išsivaduoti nuo meilės. Manoma, kad pastarasis rinkinys buvęs priežastis Ovidijų ištremti.

Antruoju literatūros laikotarpiu per aštuonerius metus sukuriamas mitologinis epas „Metamorfozės“ apie romėniškumo esmę ir „Fastai“ arba „švenčių kalendorius“ apie romėnų šventes, jų kilmę ir apeigas.

„Metamorfozes“ arba „Pasikeitimus” sudaro 15 knygų / dalių (apie 12 000 eilučių), kuriose Ovidijus supina daugiau kaip 250 mitų, kurie jungiami į vientisą kūrinį „Nepertraukiama daina“. Veikalo turinys – visa antikinė mitologija, išdėstyta sistemingai ir kiek galima chronologiškiau. Poema pradedama mitu apie pasaulio sukūrimą, o baigiama Julijaus Cezario mirtimi ir jo garbinimu. Kompozicinę struktūrą sudaro dvi dalys: mitologinis laikotarpis (1 – 11 knyga) iki Trojos karo ir istorinis laikotarpis nuo Trojos karo iki Augusto laikų (12 – 15 knyga).

Kiekviename pasakojime ryški apgalvota kompozicija. Novelę paprastai sudaro trys dalys: ekspozicija, pasakojimas ir pabaiga. Ovidijus tekstą jungia įvairiais meniniais būdais: komponavimo principais (jungiami mitai pagal ciklus), personažų panašumais, veiksmo vieta. Mėgstamas principas – rėminės kompozicijos metodas, kai vienas ciklas nesibaigia su viena metamorfoze, o tik yra jos pradžia. Poemos meninė mintis remiasi pasivertimais (tai nurodo ir pavadinimas: „Morfe“ – daug, „forme“ – pasikeitimas). Ovidijus rėmėsi Lukrecijaus teginiais, kad viskas kinta, tačiau nieks neišnyksta.

„Metamorfozės“ – daugelio žanrų mišinys iš romėnų poezijos: tai ir elegijos, didaktinės poemos, esama ir epo požymių. Jame gausu epitetų, alegorijų, retorikos elementų, o metrika – hegzametras.

„Fastai“  – eleginio distriko poema. Čia perpasakojami romėnų mitai susiję su kalendorinėmis šventėmis. Viena knyga skirta vienam mėnesiui. Tačiau iš viso parašytos tik šešios knygos – baigiama birželio mėnesiu. Būdamas tremtyje Publijus Ovidijus Nazonas šios poemos nebaigė.

Tremties poezija. Būdamas tremtyje Ovidijus sukuria du poezijos rinkinius: „Liūdesio elegijos“, parašytos iki 12 metų (sudaro penkios knygos), ir „Laiškai iš Ponto“, parašyti 13 – 16 metais (juos sudaro keturios knygos). Abu elegijų rinkiniai panašūs. Juose kalbama apie tremtinio dalią, prisimenama praeitis ir aprašoma slegianti dabartis – gamta atšiauri, o žmonės tamsūs ir žiaurūs. Ovidijus elegijose apgailestauja, kad neturi su kuo pasikalbėti, tad prašo leidimo grįžti, taip pat teisinasi dėl ankstyvesnės poezijos. Kūryba – vienintelė atgaiva tremtyje. Elegijose esama ir asmeninių išgyvenimų.

Neišliko rinkiniai, kuriuos poetas rašė getų kalba, eilėraščiai apie žvejybą ir eilėraštis apie kosmetiką, kuris vadinosi „Veido priežiūra“. Minima, kad Ovidijus buvo sukūręs tragediją „Medėja“. Amžininkų Ovidijus buvo vertinamas, o jo poezija skaityta, tačiau po jo ištrėmimo buvo duotas įsakymas jo knygas išimti iš bibliotekų ir sudeginti.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Neoterikai
Helėnizmo epacha
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)

Markas Porcius Katonas (234-149 m. pr. Kr.) – tai dar vienas to laikmečio romėnų rašytojas, žinomas kaip pirmasis prozininkas. Jis skelbė romėnams, kad reikia imtis rašymo nesekant graikais. Dėl savo pažiūrų buvęs graikų retorikos priešas, mat jis manė ir nuolat teigė, kad reikia kalbėti trumpai ir suprantamai (jam priklauso sentencija „Kalbėk trumpai ir suprantamai“). Markas Porcius Katonas parašė veikalą „Origines“ (kilmės), skirtą Romos istorijai, tad per visą istoriją romėnams išliko kaip vertybių puoselėtojo simbolis.

Archajiniame laikotarpyje intensyviausiai vystėsi drama. Romėnų teatras tapo skirtingas nuo graikų teatro, nes neturėjo bendrybių su religija. Čia aktoriai buvo vergai, o pats teatras atrodė taip: svarbiausia vieta buvo scena, nereikalinga tapo orkestra, nes nebuvo choro, o žiūrovai dramą žiūrėjo stovėdami. Romėnų teatras buvo medinis, lengvai išardomas, ne taip kaip graikų (akmeninis). Romėnai, perdirbinėdami graikų pjeses, panaudojo kontaminacijos principą (truputį seno ir truputį naujo) ir taip sukūrė naują dramą. Tragedijas nuo šiol skirstė į „tragedija krepidata“ ir „tragedija praecitata“ (=prėcitata), o komedijas į „komedija palliata“, paremtas graikiškais siužetais, ir „komedija togata“ (paremtas romėniškais siužetais).

Romėnų teatre nebuvo kaukių, o tarp veiksmų romėnai darydavo pertraukas. Pertraukų metu pasirodydavo fleitininkas ir grodavo (kartais ir dainuodavo) iki kito veiksmo. Aktoriai  buvo perėmę iš graikų drabužius (daug reiškė spalvos). Vaidinimai vykdavo keturis kartus per metus.

Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai – Titas Makcijus Plautas ir Publijus Terencijus Afrias.

Titas Makcijus Plautas (apie 250 – 184 m. pr. Kr.) buvo genialus komedijų kūrėjas. Jo komedijos yra parašytos sekant graikais.

Plautas buvo kilęs iš vargingos šeimos, apie jo išsilavinimą nėra žinoma. Būdamas jaunas jis atvyko į Romą, sunkiai vertėsi, šiaip ne taip įsiprašė dirbti teatre kaip aktorius ar scenos darbininkas. Nuo tada jis ėmė pats rašyti komedijas. Plautas minčių sėmėsi iš „naujosios antikinės“ graikų komedijos ir buvo „komedija palliata“ kūrėjas. Buvo teigiama, kad jis parašęs apie 130 komedijų, tačiau mūsų dienas pasiekė apie 20 komedijų (21 – osios išliko tik fragmentai).

Plauto komedijos – tai pirklių ir intrigų komedijos. Siužetai – sentimentalūs, o veikėjai – grubūs, šmaikštūs. Plauto komedijos labai linksmos, nes jose pilna juoko bei aštroko sąmojo. Autoriaus juokas primityvus, nesigilinama į žmogaus išgyvenimus, o kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai. Svarbus kūrybos ypatumas – tautosakos elementų panaudojimas dainuojamosiose komedijų dalyse – kantikuose.

Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudrus vergas, nelaimingai mylįs jaunuolis, karys pagyrūnas, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė. Garsiausiomis komedijomis laikomos: „Vergas – apgavikas“ („Pseudolas”), „Dvyniai”, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“ ir dar keletas kitų („Amfitrionas”, „Belaisviai“, „Trys skatikai“, „Duonos kirminas“, „Bachidės“, „Epidikas“, „Pirklys“). Plautas mėgo vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus.

Keletą komedijų aptarsiu:
Komedija „Amfitrionas” – tai mitologijos parodija, bet Plautas ją apibūdina kaip tragikomediją. „Amfitrione“ veikia karaliai ir vergai, o šalia jų dar ir dievai. Siužetas nesudėtingas: kalbama apie Heraklį, Alkmenės sūnų, gimusį iš ryšio su Dzeusu, kuris prie Alkmenės prisiartino įgavęs jos vyro pavidalą. Alkmenė pagimdė dvynius. Baigtis, tarsi išeitis, kuri pataiso santykius tarp vyro ir žmonos.

„Dvyniai“ – komedija, pagrįsta antrininko motyvu, kuris sumaišo normalią įvykių eigą. Sirakūzuose gimsta dvyniai, kurių vienas (Menechemas) pasimeta, todėl tėvai ir antrąjį pavadina pirmojo vardu. Užaugęs Menechemas vyksta ieškoti brolio. Kelionė prasideda nuotykiais.

Vėliau, jau sekdamas šios Plauto komedijos siužetu, Šekspyras sukūrė „klaidų komediją”.

Plautas, mėgdžiodamas „naująją“ komediją, palaipsniui nutolo nuo jos dvasios, tačiau pjesėse niekada neplėtojo nei politinių, nei socialinių temų. Jo komedijos – tai kūriniai, kuriuose nesistengiama kelti nei klausimų, nei į juos atsakyti. Svarbu tik prajuokint žiūrovą. Būtent dėl to autoriaus komedijose gausu dainuojamųjų monologų bei dialogų, gausiai vartojami garsiniai sąskambiai – aliteracijos ir asonansai bei kartojami žodžiai su vienodomis šaknimis.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Romėnų literatūra, kaip ir visa kultūra, pavadinimą gavo iš Romos miesto. Ji kūrėsi apie III a. pr. m. e. Romėnų literatūra skirstoma į tris periodus:

1. Archajinis literatūros periodas (III – II a. pr. Kr.)
2. Klasikinio laikotarpio literatūra (80 m. pr. Kr. – 18 m. pr. Kr.):
a. Cicerono epocha (80 – 40 m. pr. Kr.)
b. Augusto epocha (40 – 14 m. pr. Kr.)
3. Poklasikinės literatūros periodas arba sidabro epocha (I a. po Kr. – II a. po Kr.)

Romėnų literatūra vadinama ta literatūra, kuri parašyta lotynų kalba ir kuriai būdinga graikų literatūros įtaka.

ARCHAJINIO LAIKOTARPIO LITERATŪRA

Romėnų literatūros pradininku laikomas graikas, iš pradžių buvęs vergas, paskui dėl savo gabumų tapęs atleistinis, Livijus Andronikas (miręs apie 204 pr. Kr.). Nuo jo iki Cicerono tęsėsi archajinis laikotarpis. Veikiant graikų literatūrai, formavosi archajinio laikotarpio romėnų literatūros žanrai, buvo kuriami epai, tragedijos bei komedijos, tuo metu padėti retorikos pagrindai.

Romos valstybei buvo reikalingi išsimokslinę graikai, galintys plėtoti kultūrą ir mokyti jaunąją kartą. Tam be abejo buvo reikalingi rašytiniai veikalai lotynų kalba. Tada Livijus Andronikas išvertė „Odisėją“ (saturniko metru), iš pradžių mokyklose skaitytą kaip vadovėlį. Vėliau iš graikų į lotynų kalbą perdirbinėjo tragedijas ir komedijas.

Tuo pat laikotarpiu iš graikų kalbos vertė epus ir rašė poeziją Livijaus Androniko pasekėjas romėnas Gnėjus Nevijus. Žymiausias jo kūrinys – saturninėmis eilėmis sukurta poema „Pūnų karo giesmė”. Mūsų dienas tepasiekė smukūs fragmentai.

Panašia veikla pasižymėjo ir Kvintas Enijus (239-169 pr. Kr.). Tai buvo poetas, tuo metu išsiskyręs iš visų kitų savo talentu. Pagrindinis jo darbas – istorinis epas, kurį sudaro aštuoniolika knygų, „Analai“ (metraščiai). Jo išliko vos keli šimtai eilučių. Tai buvo svarbiausias romėnų epas iki Vergilijaus „Eneidos“. „Analuose“, priešingai nei Nevijaus poemoje, pasakojimas pradedamas ne saturninėmis eilėmis, o hegzametru. Nuo Enijaus visa lotyniškoji epinė poezija pradėta eiliuoti pagal graikų eilėdaros kanonus.

Be šio epo sukūrimo Kvintas Enijus padirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, taip pat parašė kelias tragedijas romėniškais motyvais. Kvintas Enijus laikomas satūrų autoriumi. Satūra – tai eilėraščių rinkinys įvairiausiomis temomis (tačiau nieko bendra su satyra). Be visa to, jis dar rašė epigramas ir yra žinomas kaip kulinarijos vadovėlio autorius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka