Filosofinė proza. Aristotelis

Aristotelis. Aristotelis gimė gydytojo šeimoje, Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, todėl vėliau buvo vadinamas ir Stagiriečiu. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Platono akademiją ir dvidešimt metų joje studijavo. Paskui jis kiek laiko pagyveno Lesbe, o 342 metais pr. m. e. tapo keturiolikmečio Aleksandro mokytoju Makedonijos valdovo Pilypo rūmuose. Prasidėjus Aleksandro karo žygiams, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten 334 metai pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Likėjų (Licėjų). Jo alėjomis vaikštinėdami jis ir jo mokiniai filosofuodavo, todėl buvo praminti peripatetikais (vaikštinėtojais). Aleksandrui mirus, Aristotelis buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotino, apibendrino. Tai jis pasiekė mažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba ne apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Naujasis skirtumas nebe supriešina dviejų pasaulių, o egzistuoja kiekvienoje to paties pasaulio vietoje.

Aristotelis buvo parašęs apie 400 kūrinių, tačiau išlikusių nėra daug: tik dialogų ir traktatų Aristotelis. Poetikaištraukos. Anksčiau buvo manoma, kad traktatai tėra tik konspektai, nes juose išlikusių daug neaiškių vietų.

Svarbiausias Aristotelio veikalas yra „Poetika“. Ją sudaro dvi knygos; antroji, skirta komedijai ir jambui, neišliko. Pirmoje dalyje / knygoje yra aptariami tragedija, epas ir bendri literatūros klausimai (grožio sąvoka ir jo santykis su tikrove). Kūryba Aristoteliui yra realybės pamėgdžiojimas, bet ne aprašymas. Pasak jo, kūrėjas apibendrina faktus. Aristotelis tarsi polemizuoja su Platonu neminėdamas jo vardo, bet poeziją lygina su istorija ir teigia, kad „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas rašo proza, o kitas eilėmis“. Poezijos objektas jam yra ne tikrovė, o dėsningumų suvokimas, kurie gali būti tikėtini. Taigi, objektas – ne gamta, o veiksmai ir charakteriai – žmogaus gyvenimas. Čia pabrėžiama pažintinė reikšmė.

Aristotelio „Poetikoje“ katarsio teorija aiškinama dvejopai:

1. tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir tų jausmų išgryninimą.
2. Vertimas: Tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir apsivalymą nuo tų jausmų (pastarasis traktuojamas kaip netradicinis aiškinimas).

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Platonas
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Filosofinė proza. Platonas

FILOSOFINĖ PROZA (išmintis). Filosofinė proza buvo suprasta kaip vieningas mokslas, apimantis visas sritis. Pradiniame etape ji rėmėsi Egipto, Babilono mokslų atradimais. Šios prozos tikslas buvęs išsiaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Filosofinės prozos vystymosi laikas buvo IV – V a. pr. m. e., tada ji įgavo meninę raišką. Susiformavo kelios filosofinės prozos sistemos:

Demokrito materialistinė sistema (pasaulis susideda iš dalelių);
• Platono idealistinė sistema;
Aristotelio sistema (nei materialistinė, nei idealistinė).

Tuo metu susiformuoja ir dialogas, kurio pradininku laikomas Platonas.

Platonas (427-347 m. pr. m. e.) pagal kilmę buvęs aristokratas. Jaunystėje jis buvo Sokrato mokinys, o po mokytojo mirties pats ėmė rašyti filosofinius veikalus, kūrė idealios valstybės modelį. 387 m. pr. m. e. jis nusipirko sklypą Atėnų pakrašty, šventoj Akademio giraitėje ir įkūrė savo filosofinę mokyklą „Akademiją“, kurios nariai užsiėmė filosofija ir dialektika. Čia Platonas Platonaskūrė idealios valstybės modelį.

Platono filosofija neatriboja dorovės mokslo, etikos, pažinimo teorijos ir grožio meno teorijos (estetikos). Pasak Platono, filosofuoti – jau savaime dorovinga, o mokslą maitinąs erotikos patrauklumas (grįžkim į „Puotą“ ir meilės pakopas). Mažai kam yra pavykę taip įdomiai išdėstyti filosofiją.

„Akademijoje“ Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Jo veikalas „Valstybė“ – tai pirmoji utopija. Valstybė yra darni tik tuomet, jei ją valdo filosofai, saugo kariai, o daiktus gamina amatininkai. Šeima ir nuosavybė panaikinama, o vietoj jų įvedama valstybinė auklėjimo diktatūra, kuri apima elito atranką ir nustatytą lavinimo programą. Vaikams iš pradžių pasakojami mitai, vėliau jie mokomi skaityti ir rašyti: nuo 14 – 16 metų mokomi poezijos, nuo 16 – 18 mokomi matematikos, vaikinai nuo 18 – 20 metų išeina karinio parengimo programą. Paskui mažiau pasiturintys lieka kariuomenėje, o gabieji kremta mokslus kolegijoje. Ją baigę yra suskirstomi tarsi grupėmis: linkusieji į praktinius dalykus, pradeda žemesniųjų valdininkų karjerą, o elitas penkerius metus studijuoja grynąsias idėjas. Po mokslų 15 metų užima aukštesniuosius valdžios postus ir, sėkmingai juose pasidarbavę, nuo 50 metų amžiaus gali imtis šalies valdymo.

Matome, kad utopija nuo pat pradžios krypsta į totalitarizmą. Deja, Sirakūzuose Platonui savo utopijos įgyvendinti nepavyko.

Be veikalo „Valstybė“ Platonas parašė apie 30 filosofinių dialogų: tragedijų, ditirambų, dramų. Darbai parašyti dialogų forma, o pagrindinis jų veikėjas yra Sokratas. Ryškiausi: „Apologija“ – skirtas Sokrato gynybai teisme, „Gorgijas“ – kritikuojama retorika, „Protagoras“ – svarsto apie dorybę ir sako, kad tai ne pagrindinė savybė, „Puota; Faidonas“.

Platonas buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Apie jo įtaką dažnai yra pasakoma, kad visa Europos filosofija  – tai tik Platono komentarai. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis, kuris, beje, ne iki galo pritarė mokytojo idėjoms.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Euripidas

Euripidas – (gimė apie 485, 484 m. pr. m. e. Saliamine, mirė 406 m. pr. m. e. Peloje) senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos atstovas. Euripidas kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri turėjo didelę biblioteką namuose. Jaunystėje jis užsiiminėjo atletika, bandė tapyti, bet visa tai jo netraukė, jam kur kas buvo įdomesnė filosofija ir poezija. Savo laiku buvo nesuprastas, neįvertintas ir nemėgtas, nes idėjos, kurias išsakė kūriniais, tam laikmečiui buvusios per ankstyvos, jų visuomenė nesuprato. Tad Euripidas mėgo vienatvę.

Dramaturgas parašė virš devyniasdešimt dramų, iš jų išlikusių yra septyniolika („Medėja“, „Bakchantės“, „Elektra“, „Orestas“, „Trojietės“ ir kt.). Galima sakyti, kad jo dramų išliko daugiau nei Aischilo ir Sofoklio kartu sudėjus, ir tik dėl to, kad buvo išsaugoti rankraščiai. Iš visų savo dramų net 22 tragedijos buvo pastatytos, tačiau pripažinimo Euripidas susilaukė vos keturis kartus (455 m. pr. m. e. pirmasis laimėjimas). Greta 17 išlikusių tragedijų yra viena ir satyrų drama „Kiklopas“. Pasak Aristotelio, Euripido dramos yra žymiai tragiškesnės, nei kitų poetų. Euripidas dramas kūrė senųjų mitų pagrindu, tad jose atsispindėjo socialinės epochos problemos ir krizės pradžia.

Autorius yra žinomas dėl to, kad jis pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, t.y. įvedė stiprios moters ir protingo vergo veikėjus ir pašiepė daugelį graikų mitologijos herojų. Euripidas daug domėjosi sofizmo filosofija, jam buvo artima sofistų filosofija, kuri teigė, kad viskas pasaulyje yra reliatyvu, o visa ko matas yra žmogus. Sofistai teigė, kad naudojantis retorika galima įrodyti, ką tik nori. Pasak jų, nėra objektyvių moralės normų, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis savaip, t.y. laikytis savo požiūrio, o savas požiūris nebūtinai turi sutapti su kitų žmonių nuomonėmis. Žmogus yra laisvas ir jam neprivalomi žmonių sukurti įstatymai ir religija, nes tai išmislas.

Domėdamasis sofistais Euripidas garsėjo kaip skeptikas, visuomenės kritikas, tačiau nepaisant to, jis pralenkė savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Sofoklis
Senoji graikų komedija: Aristofanas
Vidurinioji Atikinė komedija

Sofoklis

Sofoklis – žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, gimęs 496 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone mieste, miręs 405 m. pr. m. e. Atėnuose. Sofoklis buvo kilęs iš turtingos šeimos, tad įgijo gerą išsilavinimą, gerą muzikinį pasiruošimą, taip pat buvo gerai pasirengęs fiziškai. Visa tai turėjo įtakos jo tragedijoms. Jis sukūrė apie 123 dramas, iš kurių išliko tik 7. Sofoklis išgarsėjo savo tragedijomis po pergalės prieš Aischilą. Po šio karto jis dar 24 kartus buvo pripažintas geriausiu.

Sofoklis ne tik kūrė pjeses, bet jose ir vaidino. Jis buvo atėniečių garbinamas, daugelio buvo vadinamas herojumi, dievų ir mirtingųjų palikuonimi. Galbūt jam taip gerai viskas sekėsi, kad jo jaunystė ir visas iškilimas sutapo su politiniu ir ekonominiu Atėnų klestėjimu.

Be teatro turėjo ir kitų užsiėmimų – daugelį metų Sofoklis tarnavo kaip šventikas. Tikėjimą žmogaus protu, kad dievai elgiasi teisingai, jo tragedijose lėmė visuomenė ir jos padėtis. Sofoklis buvo ne tik kūrėjas, bet ir pilietis, dalyvavęs visuomeniniame gyvenime: 480 metais pr. Kr. (jam tada buvo 16 metų), būdamas dar visai jaunas, vadovavo berniukų chorui vienoje iš švenčių karų pergalei pažymėti; 443 m. pr. Kr. Sofoklis tapo Atėnų jūrų sąjungos iždo prižiūrėtojas; 441 m. pr. Kr. drauge su Perikliu (garsiu to meto visuomenės žmogumi) buvo išrinktas strategu – karo vadu, o 440 m. pr. Kr. Atėnuose įsteigė medicinos dievo ir globėjo Asklepijo kultą.

Yra manoma, kad Sofoklis nebuvo itin didelis dramos reformatorius, nors ir padidino choristų skaičių nuo 12 iki 15, nes tuo pačiu sumažino choro reikšmę. Sofoklis į pjeses įvedė trečią aktorių, tobulino, stengėsi kurti reikšmingesnius antraeilių veikėjų paveikslus. Kiekvieną tragediją jis traktavo kaip atskirą kūrinį, vengė trilogijų ir keturlogijų. Žiūrint chronologiškai, jo tragedijų surikiuoti neįmanoma, nors ir yra išlikusių fragmentų. Derėtų minėti, kad Sofoklis yra rašęs ir satyrų dramas, tačiau iš jų yra išlikę vos 400 eilučių satyrinės dramos „Pėdsekiai“ fragmentai. Be dramų Sofoklis kūrė epigramas ir elegijas, kurioms medžiagą kaip ir Aischilas ėmė iš padavimų ir mitų, kurie Sofoklio laikais laikyti istoriniais faktais, o ne pasakomis. Sofoklis medžiagos netransformavo, o pratęsė. Jis taip pat naudojo ir vadinamąsias kiklines poemas, kurios mūsų laikų nepasiekė.

Garsiausios Sofoklio tragedijos:

1. „Ajantas“ (tarp 450–430 m. pr. m. e.). Tragedija parašyta pagal Trojos mitų ciklą. Dramoje Atėnė pasiunčia pagrindiniam veikėjui pamišimą ir jis vietoj priešų išžudo gyvulių bandą. Trumpai tariant, „Ajante“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.

2. „Filoktetas“ (409 m. pr. m. e.). Tragedija taip pat pagrįsta Trojos mitais. Su šia drama Sofoklis užėmė pirmąją vietą varžybose. Pjesėje pagrindinis veikėjas Filoktetas graikų paliktas nelaimėj užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.

3. „Elektra“ (apie 409 m. pr. m. e.). Dramoje nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas. Tai vėl ta pati tema, kai Klitemnestrą nužudo jos sūnus Orestas už tai, kad nelaukė ištikimai grįžtant savo vyro.

4. „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas ir jo padariniai. Tai drama apie Heraklio mirtį.

5. „Oidipas karalius“ ir „ Oidipas kolone“ – pasakojama Tėbų karaliaus Oidipo lemtis ir mirtis, kalbama apie prakeiksmo paveldėjimą. Gimus Oidipui buvo išpranašauta, kad jis nužudys savo tėvą ir ves motiną, todėl dar kūdikis Oidipas buvo paliktas kalnuose surištom kojom. Pats vardas Oidipas reiškia ištinusiomis kojomis. Nepažinęs tėvų, Oidipas veda motiną, nužudo tėvą, susilaukia vaikų. Pasekmė – Oidipo nelaimingas likimas – jis nubaudžia save išsidurdamas akis. Abejose dramose stiprus psichologizmas. Be viso to, „Oidipe karaliuje“ dominuoja tragiškos ironijos elementai siužete, nes pateikta situacija yra inspiruota nesusipratimo. Personažas dramoje tikisi laimingos pabaigos, kai tuo tarpu žiūrovui baigtis visiškai aiški – tai tragiškoji ironija. Kitaip tariant – tai tragedija, turinti siužetą su peripetija.

6. „Antigonė“ (~ 442 m. pr. m. e.). Antigonė – Oidipo duktė, kuri nepaisydama tėvo draudimo, palaidojo brolį ir susilaukė bausmės. Ši drama laikoma Sofoklio dramaturgijos pavyzdžiu – tai yra Tėbų mitų ciklo „Septynetas prieš Tėbus“ tęsinys. Dramoje kalbama apie Antigonės brolių Ateoklio ir Polinieko dvikovą. Viskas prasideda tada, kai vienas paskelbiamas tėvynės gynėju, o kitas – jos išdaviku, kada pastarojo negalima laidoti, o Antigonė draudimą sulaužo, todėl susilaukia bausmės – ji yra įmetama į rūsį, kuris užritinamas akmeniu. Neištvėrusi širdgėlos Antigonė nusižudo paskui save nusitempdama visus ją mylinčiuosius: jos sužadėtinis prie mylimosios lavono nusiduria, motina Euridikė, prakeikusi vyrą kaip žudiką, taip pat nusižudo. Ypatingas prologas. Jame atskleidžiami du skirtingi charakteriai: Antigonės ryžtingumas ir jos sesers Ismenės neryžtas, taip pat pirmą kartą dramoje parodomos Antigonės ašaros, kas scenoje ašarų iki tol nebuvo rodoma.

Tyrinėtojų ši drama yra gana skirtingai vertinama – vienų neigiamai, kitų neigiamai. Hėgelis apie šią pjesę yra sakęs: „Antigonės mirtis ir Kreonto nelaimingas likimas yra vienašališko elgesio pasekmė.“, kitų nuomone „Antigonės mirtis yra jos pergalė“. Apibendrintai galima sakyti, kad dramoje svarbios humaniškumo idėjos, nagrinėjamos įvairios problemos – abejonės politiniais įstatymais, konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektai bei gal net svarbiausias – pareigos jausmas.

Apibendrinant visas tragedijas galima sakyti, kad Sofoklis buvo humaniškasis tragikas. Jo tragedijose yra keliamos dorumo ir moralinės pareigos vykdymo problemos. Per tokią prizmę parodoma kančia (moralinių savybių išbandymas). Svarbu ir tai, kad Sofoklis tragedijose niekada nesmerkia žmogaus. Mirtis autoriaus kūriniuose visada atneša pomirtinę šlovę. Po Aischilo pasitraukimo, Sofoklis buvo pripažintas didingiausiu tragedijos meistru, nors pats savęs tokiu nelaikė.

Aischilo ir Sofoklio veikėjų palyginimas

Sofoklio veikėjai artimesni paprastam, iš kasdienybės paimtam žmogui, Aischilo – dažniausiai titaniškos asmenybės: jie retai dvejoja, graužiasi, jie vykdo jiems skirtas užduotis. Aischilo veikėjai pasirinkimo situacijoje niekada nesvyruoja.

Sofoklis kuria sudėtingesnius ir įvairesnius veikėjus, norėdamas juos išryškinti, naudoja jų supriešinimą. Veikėjų visapusiškumui atskleisti dramose yra pasitelkiami agonai – kalbų varžybos (pavyzdžiui: Oidipo ir Kreonto dialogas, Oidipo ir Teiresijo – žynio dialogai). Sofoklio pjesėms būdingas draminės kompozicijos aiškumas.

Skiriasi ir tragedijų kalba: Aischilo veikėjai kalba didingai, Sofoklio dramų veikėjų kalba primena paprastą šnekamąją kalbą.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas

Aischilas

Aischilas (525 m. pr. m. e. Elensijo mieste – mirė 456 m. pr. m. e. Sicilijoje) – buvo senovės graikų dramaturgas, vienas žymiausių tragedijų autorių. Aischilas kilęs iš turtingo žemvaldžio šeimos, dalyvavęs maratono ir Salamino kovose prieš persus. Į politika jis nesikišo, tačiau savo pažiūras reiškė kūriniais. 500 – aisiais m. pr. Kr. Aischilas dalyvavo tragedijų varžybose, o kai jam buvo 25- eri – jas pirmą kartą laimėjo. Po to sekė dar 13 pergalių iš eilės.

Aischilas parašė apie devyniasdešimt tragedijų, iš kurių mūsų laikus pasiekė 79 kūrinių Aischilasfragmentai. Išliko septynios dramos (šešios mitinės ir viena istorinė):

1. „Persai“ – 472 m. pr. m. e. – pirmoji. Ši drama pagrįsta istorine medžiaga.
2. „Septynetas prieš Tėbus“ – 467 m. pr. m. e. priklauso tragedijai, parašytai Edipo mito motyvais. Yra išlikusi tik baigiamoji šios dramos dalis (I dalis buvus „Lajas“, II – „Odipas“, III – „Septynetas prieš Tėbus“).
3. „Maldautojos“ – išlikusi tik viena iš šios trilogijos dalių. Šis kūrinys buvo skirtas taikos temai.
4. Trilogija „Orestėja“ – parašyta 458 m. pr. m. e. Tai yra vienintelė visiškai išlikusi drama – trijų tragedijų junginys. „Orestėją“ sudaro „Agamemnonas“ (pasakojimas apie Trojos karo didvyrio Agamemnono nužudymą), „Choeforos“ (dar kitaip – „Vyno aukotojos“, arba moterys, nešančios aukas ant kapo) ir „Eumenidės“ („Maloningosios“).

„Orestėjos“ struktūra sudėtingesnė, nei kitų ankstesnių tragedijų: joje panaudotas trečiasis aktorius, naujai įrengta scena (sceninė dekoracija vaizduoja namus) ir proskėnijus (arba skėnė pagalbinė patalpa). Pirmoje dalyje vaizduojama karalienė Klitemnestra, kuri leidžia laiką su meilužiu, kai tuo metu jos vyras Agamemnonas kaunasi mūšiuose prieš Troją. Taigi, dramoje pasakojama, kaip Agamemnono sūnus Orestas, kurį užaugino svetimi žmonės, palieptas Apolono, grįžta į namus ir, padedamas sesers Elektros, turi nužudyti savo tėvo žudikus – motiną Klitemnestrą ir jos meilužį Aigistą. Antroje dalyje vaizduojamas Oresto grįžimas namo ir Apolono paliepimo vykdymas – kerštas. Baigiamoji dalis – tai dievų kova. Persekiojamas keršto deivių erinijų, Orestas vyko į teismą Atėnuose, kur Apolono ir Atėnės pastangomis buvo išteisintas. Ši drama kartais dar vadinama atleidimo drama.

5. „Prikaltasis Prometėjas” – tai jau chrestomatinė drama.

Išlikusios tragedijos leidžia išskirti tris Aischilo kūrybos etapus:

1. ankstyvąjį kūrybos laikotarpį (žymi dramos „Maldautojos“, „Persai“), kada vyrauja chorinės partijos, silpnai išvystytas prologas ir mažai naudojamas antras aktorius;
2. viduriniojo laikotarpio tragedijos („Septynetas prieš Tėbus“, „Prikaltasis Prometėjas”) pasižymi tuo, kad jau yra gerai suformuotas pagrindinio veikėjo paveikslas, išvystytas dialogas, atsiradęs prologas, ryškūs ir antraeiliais veikėjai;
3. brandusis laikotarpis („Oretėjo“) – jau yra daug antraeilių veikėjų, dramos pasižymi sudėtinga kompozicija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Sofoklis
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas