Sofoklis – žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, gimęs 496 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone mieste, miręs 405 m. pr. m. e. Atėnuose. Sofoklis buvo kilęs iš turtingos šeimos, tad įgijo gerą išsilavinimą, gerą muzikinį pasiruošimą, taip pat buvo gerai pasirengęs fiziškai. Visa tai turėjo įtakos jo tragedijoms. Jis sukūrė apie 123 dramas, iš kurių išliko tik 7. Sofoklis išgarsėjo savo tragedijomis po pergalės prieš Aischilą. Po šio karto jis dar 24 kartus buvo pripažintas geriausiu.
Sofoklis ne tik kūrė pjeses, bet jose ir vaidino. Jis buvo atėniečių garbinamas, daugelio buvo vadinamas herojumi, dievų ir mirtingųjų palikuonimi. Galbūt jam taip gerai viskas sekėsi, kad jo jaunystė ir visas iškilimas sutapo su politiniu ir ekonominiu Atėnų klestėjimu.
Be teatro turėjo ir kitų užsiėmimų – daugelį metų Sofoklis tarnavo kaip šventikas. Tikėjimą žmogaus protu, kad dievai elgiasi teisingai, jo tragedijose lėmė visuomenė ir jos padėtis. Sofoklis buvo ne tik kūrėjas, bet ir pilietis, dalyvavęs visuomeniniame gyvenime: 480 metais pr. Kr. (jam tada buvo 16 metų), būdamas dar visai jaunas, vadovavo berniukų chorui vienoje iš švenčių karų pergalei pažymėti; 443 m. pr. Kr. Sofoklis tapo Atėnų jūrų sąjungos iždo prižiūrėtojas; 441 m. pr. Kr. drauge su Perikliu (garsiu to meto visuomenės žmogumi) buvo išrinktas strategu – karo vadu, o 440 m. pr. Kr. Atėnuose įsteigė medicinos dievo ir globėjo Asklepijo kultą.
Yra manoma, kad Sofoklis nebuvo itin didelis dramos reformatorius, nors ir padidino choristų skaičių nuo 12 iki 15, nes tuo pačiu sumažino choro reikšmę. Sofoklis į pjeses įvedė trečią aktorių, tobulino, stengėsi kurti reikšmingesnius antraeilių veikėjų paveikslus. Kiekvieną tragediją jis traktavo kaip atskirą kūrinį, vengė trilogijų ir keturlogijų. Žiūrint chronologiškai, jo tragedijų surikiuoti neįmanoma, nors ir yra išlikusių fragmentų. Derėtų minėti, kad Sofoklis yra rašęs ir satyrų dramas, tačiau iš jų yra išlikę vos 400 eilučių satyrinės dramos „Pėdsekiai“ fragmentai. Be dramų Sofoklis kūrė epigramas ir elegijas, kurioms medžiagą kaip ir Aischilas ėmė iš padavimų ir mitų, kurie Sofoklio laikais laikyti istoriniais faktais, o ne pasakomis. Sofoklis medžiagos netransformavo, o pratęsė. Jis taip pat naudojo ir vadinamąsias kiklines poemas, kurios mūsų laikų nepasiekė.
Garsiausios Sofoklio tragedijos:
1. „Ajantas“ (tarp 450–430 m. pr. m. e.). Tragedija parašyta pagal Trojos mitų ciklą. Dramoje Atėnė pasiunčia pagrindiniam veikėjui pamišimą ir jis vietoj priešų išžudo gyvulių bandą. Trumpai tariant, „Ajante“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.
2. „Filoktetas“ (409 m. pr. m. e.). Tragedija taip pat pagrįsta Trojos mitais. Su šia drama Sofoklis užėmė pirmąją vietą varžybose. Pjesėje pagrindinis veikėjas Filoktetas graikų paliktas nelaimėj užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.
3. „Elektra“ (apie 409 m. pr. m. e.). Dramoje nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas. Tai vėl ta pati tema, kai Klitemnestrą nužudo jos sūnus Orestas už tai, kad nelaukė ištikimai grįžtant savo vyro.
4. „Trachinietės“. Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas ir jo padariniai. Tai drama apie Heraklio mirtį.
5. „Oidipas karalius“ ir „ Oidipas kolone“ – pasakojama Tėbų karaliaus Oidipo lemtis ir mirtis, kalbama apie prakeiksmo paveldėjimą. Gimus Oidipui buvo išpranašauta, kad jis nužudys savo tėvą ir ves motiną, todėl dar kūdikis Oidipas buvo paliktas kalnuose surištom kojom. Pats vardas Oidipas reiškia ištinusiomis kojomis. Nepažinęs tėvų, Oidipas veda motiną, nužudo tėvą, susilaukia vaikų. Pasekmė – Oidipo nelaimingas likimas – jis nubaudžia save išsidurdamas akis. Abejose dramose stiprus psichologizmas. Be viso to, „Oidipe karaliuje“ dominuoja tragiškos ironijos elementai siužete, nes pateikta situacija yra inspiruota nesusipratimo. Personažas dramoje tikisi laimingos pabaigos, kai tuo tarpu žiūrovui baigtis visiškai aiški – tai tragiškoji ironija. Kitaip tariant – tai tragedija, turinti siužetą su peripetija.
6. „Antigonė“ (~ 442 m. pr. m. e.). Antigonė – Oidipo duktė, kuri nepaisydama tėvo draudimo, palaidojo brolį ir susilaukė bausmės. Ši drama laikoma Sofoklio dramaturgijos pavyzdžiu – tai yra Tėbų mitų ciklo „Septynetas prieš Tėbus“ tęsinys. Dramoje kalbama apie Antigonės brolių Ateoklio ir Polinieko dvikovą. Viskas prasideda tada, kai vienas paskelbiamas tėvynės gynėju, o kitas – jos išdaviku, kada pastarojo negalima laidoti, o Antigonė draudimą sulaužo, todėl susilaukia bausmės – ji yra įmetama į rūsį, kuris užritinamas akmeniu. Neištvėrusi širdgėlos Antigonė nusižudo paskui save nusitempdama visus ją mylinčiuosius: jos sužadėtinis prie mylimosios lavono nusiduria, motina Euridikė, prakeikusi vyrą kaip žudiką, taip pat nusižudo. Ypatingas prologas. Jame atskleidžiami du skirtingi charakteriai: Antigonės ryžtingumas ir jos sesers Ismenės neryžtas, taip pat pirmą kartą dramoje parodomos Antigonės ašaros, kas scenoje ašarų iki tol nebuvo rodoma.
Tyrinėtojų ši drama yra gana skirtingai vertinama – vienų neigiamai, kitų neigiamai. Hėgelis apie šią pjesę yra sakęs: „Antigonės mirtis ir Kreonto nelaimingas likimas yra vienašališko elgesio pasekmė.“, kitų nuomone „Antigonės mirtis yra jos pergalė“. Apibendrintai galima sakyti, kad dramoje svarbios humaniškumo idėjos, nagrinėjamos įvairios problemos – abejonės politiniais įstatymais, konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektai bei gal net svarbiausias – pareigos jausmas.
Apibendrinant visas tragedijas galima sakyti, kad Sofoklis buvo humaniškasis tragikas. Jo tragedijose yra keliamos dorumo ir moralinės pareigos vykdymo problemos. Per tokią prizmę parodoma kančia (moralinių savybių išbandymas). Svarbu ir tai, kad Sofoklis tragedijose niekada nesmerkia žmogaus. Mirtis autoriaus kūriniuose visada atneša pomirtinę šlovę. Po Aischilo pasitraukimo, Sofoklis buvo pripažintas didingiausiu tragedijos meistru, nors pats savęs tokiu nelaikė.
Aischilo ir Sofoklio veikėjų palyginimas
Sofoklio veikėjai artimesni paprastam, iš kasdienybės paimtam žmogui, Aischilo – dažniausiai titaniškos asmenybės: jie retai dvejoja, graužiasi, jie vykdo jiems skirtas užduotis. Aischilo veikėjai pasirinkimo situacijoje niekada nesvyruoja.
Sofoklis kuria sudėtingesnius ir įvairesnius veikėjus, norėdamas juos išryškinti, naudoja jų supriešinimą. Veikėjų visapusiškumui atskleisti dramose yra pasitelkiami agonai – kalbų varžybos (pavyzdžiui: Oidipo ir Kreonto dialogas, Oidipo ir Teiresijo – žynio dialogai). Sofoklio pjesėms būdingas draminės kompozicijos aiškumas.
Skiriasi ir tragedijų kalba: Aischilo veikėjai kalba didingai, Sofoklio dramų veikėjų kalba primena paprastą šnekamąją kalbą.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas