Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Aischilas

Aischilas (525 m. pr. m. e. Elensijo mieste – mirė 456 m. pr. m. e. Sicilijoje) – buvo senovės graikų dramaturgas, vienas žymiausių tragedijų autorių. Aischilas kilęs iš turtingo žemvaldžio šeimos, dalyvavęs maratono ir Salamino kovose prieš persus. Į politika jis nesikišo, tačiau savo pažiūras reiškė kūriniais. 500 – aisiais m. pr. Kr. Aischilas dalyvavo tragedijų varžybose, o kai jam buvo 25- eri – jas pirmą kartą laimėjo. Po to sekė dar 13 pergalių iš eilės.

Aischilas parašė apie devyniasdešimt tragedijų, iš kurių mūsų laikus pasiekė 79 kūrinių Aischilasfragmentai. Išliko septynios dramos (šešios mitinės ir viena istorinė):

1. „Persai“ – 472 m. pr. m. e. – pirmoji. Ši drama pagrįsta istorine medžiaga.
2. „Septynetas prieš Tėbus“ – 467 m. pr. m. e. priklauso tragedijai, parašytai Edipo mito motyvais. Yra išlikusi tik baigiamoji šios dramos dalis (I dalis buvus „Lajas“, II – „Odipas“, III – „Septynetas prieš Tėbus“).
3. „Maldautojos“ – išlikusi tik viena iš šios trilogijos dalių. Šis kūrinys buvo skirtas taikos temai.
4. Trilogija „Orestėja“ – parašyta 458 m. pr. m. e. Tai yra vienintelė visiškai išlikusi drama – trijų tragedijų junginys. „Orestėją“ sudaro „Agamemnonas“ (pasakojimas apie Trojos karo didvyrio Agamemnono nužudymą), „Choeforos“ (dar kitaip – „Vyno aukotojos“, arba moterys, nešančios aukas ant kapo) ir „Eumenidės“ („Maloningosios“).

„Orestėjos“ struktūra sudėtingesnė, nei kitų ankstesnių tragedijų: joje panaudotas trečiasis aktorius, naujai įrengta scena (sceninė dekoracija vaizduoja namus) ir proskėnijus (arba skėnė pagalbinė patalpa). Pirmoje dalyje vaizduojama karalienė Klitemnestra, kuri leidžia laiką su meilužiu, kai tuo metu jos vyras Agamemnonas kaunasi mūšiuose prieš Troją. Taigi, dramoje pasakojama, kaip Agamemnono sūnus Orestas, kurį užaugino svetimi žmonės, palieptas Apolono, grįžta į namus ir, padedamas sesers Elektros, turi nužudyti savo tėvo žudikus – motiną Klitemnestrą ir jos meilužį Aigistą. Antroje dalyje vaizduojamas Oresto grįžimas namo ir Apolono paliepimo vykdymas – kerštas. Baigiamoji dalis – tai dievų kova. Persekiojamas keršto deivių erinijų, Orestas vyko į teismą Atėnuose, kur Apolono ir Atėnės pastangomis buvo išteisintas. Ši drama kartais dar vadinama atleidimo drama.

5. „Prikaltasis Prometėjas” – tai jau chrestomatinė drama.

Išlikusios tragedijos leidžia išskirti tris Aischilo kūrybos etapus:

1. ankstyvąjį kūrybos laikotarpį (žymi dramos „Maldautojos“, „Persai“), kada vyrauja chorinės partijos, silpnai išvystytas prologas ir mažai naudojamas antras aktorius;
2. viduriniojo laikotarpio tragedijos („Septynetas prieš Tėbus“, „Prikaltasis Prometėjas”) pasižymi tuo, kad jau yra gerai suformuotas pagrindinio veikėjo paveikslas, išvystytas dialogas, atsiradęs prologas, ryškūs ir antraeiliais veikėjai;
3. brandusis laikotarpis („Oretėjo“) – jau yra daug antraeilių veikėjų, dramos pasižymi sudėtinga kompozicija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Sofoklis
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas

Artemidė

artemideARTEMIDĖ – Febė – Dzeuso ir Leto dukra, Apolono sesuo dvynė. Jos pagrindinė funkcija – medžioklė, todėl ji yra deivė – miškų ir viso, kas susiję su medžiokle globėja: t.y. šlapių pievų, šaltinių, žvėrių. Ji nustelbė mėnulio deivę Selenę, todėl perėmė pastarosios funkcijas. Artemidė globoja kūdikių gimimą – tą etapą, kai pereinama iš tamsos į šviesą.

Artemidė buvo vaizduojama kaip stipri mergina su ietimi, kuri laksto miškuose.

Artemidės atitikmuo romėnų mitologijoje yra deivė Diana.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
wikipedija

Apolonas

ApolonasAPOLONAS – dar kitaip FEBAS (Faibas) graikų mitologijoje yra Dzeuso ir Leto sūnus, tačiau nesantuokinis, o romėnų mitologijoje – Jupiterio ir Latonės sūnus. Kai Leto užlipo ant Delo salos žemės, ši pasislėpė nuo Heros. Taip Leto pagimdė Apoloną ir Artemidę.

Apolonas buvo garbinamas kaip gyvulių bandų, saulės šviesos dievas, muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats įžymus muzikantas. Žinomas kaip dievas pranašautojas ir gydytojas, kaip keliautojų ir jūrininkų globėjas.

Graikų Panteone jis įsitvirtino palaipsniui. Vardas Febas reiškia ryškus, aiškus, todėl pamažu Apolonas imtas sieti su šviesa. Taip jis išstūmė saulės dievo Helijo kultą. Jis tapo saulės dievo personifikacija.

Apolonas vaizduojamas rankoje laikantis lyrą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
Wikipedija

Hestija

HestijaHESTIJA – graikų mitologijoje – šeimos židinio deivė. Skaisčioji Hestija taip pat yra širdies deivė. Graikai savo miesto bendruomenę suvokė kaip didelę šeimą, todėl Hestijai skirti aukurai stovėjo visuose svarbiausiuose pastatuose. Taigi, ji neturėjo šventyklos. Hestija globojo ir svetimšalius, ji buvo laikyta ir kaip išminties skelbėja, globėja.

Jai piršosi Apolonas ir Poseidonas, bet Dzeusas jai leido netekėti, ir ji tai pasirinko.

Romėnų mitologijoje jos atitikmuo – deivė Vesta, kuri visą laiką degančia širdimi susiedavo romėnus, taip sukurdama bendros šeimos vaizdą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
Wikipedija