Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Artemidė

artemideARTEMIDĖ – Febė – Dzeuso ir Leto dukra, Apolono sesuo dvynė. Jos pagrindinė funkcija – medžioklė, todėl ji yra deivė – miškų ir viso, kas susiję su medžiokle globėja: t.y. šlapių pievų, šaltinių, žvėrių. Ji nustelbė mėnulio deivę Selenę, todėl perėmė pastarosios funkcijas. Artemidė globoja kūdikių gimimą – tą etapą, kai pereinama iš tamsos į šviesą.

Artemidė buvo vaizduojama kaip stipri mergina su ietimi, kuri laksto miškuose.

Artemidės atitikmuo romėnų mitologijoje yra deivė Diana.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
wikipedija

Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai

Chaosas – tai pirmapradė tuščia erdvė, pasaulio betvarkė, iš kurios Eroto dėka gimė pirmosios būtybės: Uranas – dangus ir Gaja – žemė. Jie tapo sutuoktiniai. Šioje santuokoje gimė vienaakiai milžinai – kiklopai. Uranas juos nubloškė į Tartarą (požemio karalystę). Ten gimė titanai: pats jauniausias – Kronas (laikas).

Jis nužudė savo tėvą ir įgavo viso pasaulio valdžią. Kaip tik tuo metu iš Urano kraujo gimė Erinėjos – kraujo keršto deivės: Alechto, Megaira ir Tisifonė. Erinėjos gyveno pažemyje ir baudė žmones už įvykdytas neteisybes. Nužudyto Krono kūną Uranas įmetė į jūrą. Urano kraujui susilietus su jūros puta gimė deivė Afroditė (pagal kitą versiją ji yra Dzeuso dukra). Uranui atsiskyrus nuo Gajos visi titanai (Kronas, Mnemosinė – atsakinga už atmintį, Temidė – atsakinga  už teisingumą, Rėja, Okeanas) iš požemio sugrįžo į žemę. Pirmieji žemės gyventojai ir buvo titanai. Kronas vedė seserį Rėją ir elgėsi su ja kaip jos tėvas, t.y. visus savo vaikus prarydavo, nes jam buvo išpranašauta, kad vienas jo sūnus atims iš jo valdžią.

OkeanasVieną kartą Rėja vietoj sūnaus Dzeuso davė praryti akmenį, o vaikas buvo paslėptas Kretos saloje. Dzeusas buvo užaugintas nimfų, o maitintas ožkos Amaltėjos pienu. Užaugęs jis privertė Kroną atryti visus savo vaikus – Poseidoną, Hadą, Herą, Demetrą ir Hestiją. Po šio įvykio prasidėjo dievų ir titanų kova. Dzeusui mūšyje padėjo kiklopai ir jis nugalėjo titanus, kuriuos nubloškė į Tartarą. Dėl tokio susidorojimo su Kronu, jo žmona ir sesuo Rėja iš pykčio susituokė su Tartaru, pagimdė šimtagalvę pabaisą Tifoną, tačiau Dzeusas susidorojo ir su juo. Po šios kovos Dzeusas su broliais pasidalino valdžią: jis pats valdė visą pasaulį – dangų, žemę, bet jam nepavaldus liko likimas. Likimą nuo to laiko valdo Moiros – likimo deivės, vaizduojamos kaip trys mergelės: Kloto verpia gyvenimo siūlą, Chesė jį laiko, o Atropė, kitaip dar nepermaldaujamoji, atėjus laikui jį nukerpa.

Graikų dievai gyveno erdvėje tarp dangaus ir žemės, o rinkdavosi ant Olimpo kalno. Pagal šią vietą jie vadinami Olimpo arba Olimpiniais dievais. Visų Olimpinių dievų visuma vadinama Panteonu. Jam priklauso 12 dievų: Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija, Arėjas, Hefaistas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Afroditė ir Hermis.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

Šie dievai Olimpe būdavo retai:

Olimpui nepriklausantys dievai:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas