Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas”

Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – Krėvės bandymas sukurti epą. Tai tautosakos stilizacija, nes padavimai nėra autentiški. Kūrinyje įvesta naujų personažų. Padavimai parašyti ritmine proza, artima eiliuotai, taigi, galima dainuoti rečitatyvu.

„Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, – „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).

„Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas. <…> Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.“ (Aušra Martišiūtė-Linartienė) Kaip asmuo jis minimas ir padavimuose. Tačiau dramoje nebelieka padavimams būdingos idilės. Drama „Šarūnas“ kalba apie tą laiką, kai Lietuvą niokojo kunigaikščių nesantaika ir karai. Kūriniu atskleidžiama mitologinė žmonių galvosena, papročiai, religija ir valstybingumo kilmė.

Tačiau drama neatitinka dramos reikalavimų; ją galima vadinti tik skaitytine drama. Daug vietos žaidimams, merginų vakarojimo scenoms ir t.t., daug dainuojama, o ir personažai kartais kalba dainų posmais. Taip nesukuriamas dramos veiksmas ir intriga, nors dramatizmo esama.

Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus ir jų sukurtą netobulą pasaulį. Jis, Dainavos kunigaikštis, kovojantis dėl krašto vienybės, nepripažįstantis autoritetų ir su draugais darantis, ką nori. Šis herojaus despotizmas kuriamas dramatiškai. Šarūnas vienišas tiek psichologiškai, tiek morališkai. Jo pagrindinis noras – būti vieninteliu valdovu.

Šarūnas vaizduojamas žemo ūgio, ilgomis rankomis, tėvų nuskriaustas sūnus, dėl to jis vidumi jaučia nepasitenkinimą ir iš to kyla keršto noras. Narsa, valdžia ir garbe jis bando kompensuoti vaikystės skriaudas, būti aukščiau visų. Jis vaizduojamas kaip ambicingas individualistas. Be valdžios troškimų jis turi ir abejonių, kurios stiprina tragizmą.

Labiausiai tragizmą sustiprina kulminacinė scena – vestuvės per prievartą, kurios paskatina žmoną Voverę nusižudyti. Po kulminacinės temos yra suvokiami padariniai ir paminamas išdidumas. Šis įvykis paskatina Šarūną stoti į kovą dėl vienybės, kurios metu ir žūva.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai”

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius”.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Romėnų literatūra, kaip ir visa kultūra, pavadinimą gavo iš Romos miesto. Ji kūrėsi apie III a. pr. m. e. Romėnų literatūra skirstoma į tris periodus:

1. Archajinis literatūros periodas (III – II a. pr. Kr.)
2. Klasikinio laikotarpio literatūra (80 m. pr. Kr. – 18 m. pr. Kr.):
a. Cicerono epocha (80 – 40 m. pr. Kr.)
b. Augusto epocha (40 – 14 m. pr. Kr.)
3. Poklasikinės literatūros periodas arba sidabro epocha (I a. po Kr. – II a. po Kr.)

Romėnų literatūra vadinama ta literatūra, kuri parašyta lotynų kalba ir kuriai būdinga graikų literatūros įtaka.

ARCHAJINIO LAIKOTARPIO LITERATŪRA

Romėnų literatūros pradininku laikomas graikas, iš pradžių buvęs vergas, paskui dėl savo gabumų tapęs atleistinis, Livijus Andronikas (miręs apie 204 pr. Kr.). Nuo jo iki Cicerono tęsėsi archajinis laikotarpis. Veikiant graikų literatūrai, formavosi archajinio laikotarpio romėnų literatūros žanrai, buvo kuriami epai, tragedijos bei komedijos, tuo metu padėti retorikos pagrindai.

Romos valstybei buvo reikalingi išsimokslinę graikai, galintys plėtoti kultūrą ir mokyti jaunąją kartą. Tam be abejo buvo reikalingi rašytiniai veikalai lotynų kalba. Tada Livijus Andronikas išvertė „Odisėją“ (saturniko metru), iš pradžių mokyklose skaitytą kaip vadovėlį. Vėliau iš graikų į lotynų kalbą perdirbinėjo tragedijas ir komedijas.

Tuo pat laikotarpiu iš graikų kalbos vertė epus ir rašė poeziją Livijaus Androniko pasekėjas romėnas Gnėjus Nevijus. Žymiausias jo kūrinys – saturninėmis eilėmis sukurta poema „Pūnų karo giesmė”. Mūsų dienas tepasiekė smukūs fragmentai.

Panašia veikla pasižymėjo ir Kvintas Enijus (239-169 pr. Kr.). Tai buvo poetas, tuo metu išsiskyręs iš visų kitų savo talentu. Pagrindinis jo darbas – istorinis epas, kurį sudaro aštuoniolika knygų, „Analai“ (metraščiai). Jo išliko vos keli šimtai eilučių. Tai buvo svarbiausias romėnų epas iki Vergilijaus „Eneidos“. „Analuose“, priešingai nei Nevijaus poemoje, pasakojimas pradedamas ne saturninėmis eilėmis, o hegzametru. Nuo Enijaus visa lotyniškoji epinė poezija pradėta eiliuoti pagal graikų eilėdaros kanonus.

Be šio epo sukūrimo Kvintas Enijus padirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, taip pat parašė kelias tragedijas romėniškais motyvais. Kvintas Enijus laikomas satūrų autoriumi. Satūra – tai eilėraščių rinkinys įvairiausiomis temomis (tačiau nieko bendra su satyra). Be visa to, jis dar rašė epigramas ir yra žinomas kaip kulinarijos vadovėlio autorius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Filosofinė proza. Aristotelis

Aristotelis. Aristotelis gimė gydytojo šeimoje, Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, todėl vėliau buvo vadinamas ir Stagiriečiu. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Platono akademiją ir dvidešimt metų joje studijavo. Paskui jis kiek laiko pagyveno Lesbe, o 342 metais pr. m. e. tapo keturiolikmečio Aleksandro mokytoju Makedonijos valdovo Pilypo rūmuose. Prasidėjus Aleksandro karo žygiams, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten 334 metai pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Likėjų (Licėjų). Jo alėjomis vaikštinėdami jis ir jo mokiniai filosofuodavo, todėl buvo praminti peripatetikais (vaikštinėtojais). Aleksandrui mirus, Aristotelis buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotino, apibendrino. Tai jis pasiekė mažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba ne apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Naujasis skirtumas nebe supriešina dviejų pasaulių, o egzistuoja kiekvienoje to paties pasaulio vietoje.

Aristotelis buvo parašęs apie 400 kūrinių, tačiau išlikusių nėra daug: tik dialogų ir traktatų Aristotelis. Poetikaištraukos. Anksčiau buvo manoma, kad traktatai tėra tik konspektai, nes juose išlikusių daug neaiškių vietų.

Svarbiausias Aristotelio veikalas yra „Poetika“. Ją sudaro dvi knygos; antroji, skirta komedijai ir jambui, neišliko. Pirmoje dalyje / knygoje yra aptariami tragedija, epas ir bendri literatūros klausimai (grožio sąvoka ir jo santykis su tikrove). Kūryba Aristoteliui yra realybės pamėgdžiojimas, bet ne aprašymas. Pasak jo, kūrėjas apibendrina faktus. Aristotelis tarsi polemizuoja su Platonu neminėdamas jo vardo, bet poeziją lygina su istorija ir teigia, kad „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas rašo proza, o kitas eilėmis“. Poezijos objektas jam yra ne tikrovė, o dėsningumų suvokimas, kurie gali būti tikėtini. Taigi, objektas – ne gamta, o veiksmai ir charakteriai – žmogaus gyvenimas. Čia pabrėžiama pažintinė reikšmė.

Aristotelio „Poetikoje“ katarsio teorija aiškinama dvejopai:

1. tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir tų jausmų išgryninimą.
2. Vertimas: Tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir apsivalymą nuo tų jausmų (pastarasis traktuojamas kaip netradicinis aiškinimas).

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Platonas
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha