Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas”

Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – Krėvės bandymas sukurti epą. Tai tautosakos stilizacija, nes padavimai nėra autentiški. Kūrinyje įvesta naujų personažų. Padavimai parašyti ritmine proza, artima eiliuotai, taigi, galima dainuoti rečitatyvu.

„Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, – „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).

„Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas. <…> Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.“ (Aušra Martišiūtė-Linartienė) Kaip asmuo jis minimas ir padavimuose. Tačiau dramoje nebelieka padavimams būdingos idilės. Drama „Šarūnas“ kalba apie tą laiką, kai Lietuvą niokojo kunigaikščių nesantaika ir karai. Kūriniu atskleidžiama mitologinė žmonių galvosena, papročiai, religija ir valstybingumo kilmė.

Tačiau drama neatitinka dramos reikalavimų; ją galima vadinti tik skaitytine drama. Daug vietos žaidimams, merginų vakarojimo scenoms ir t.t., daug dainuojama, o ir personažai kartais kalba dainų posmais. Taip nesukuriamas dramos veiksmas ir intriga, nors dramatizmo esama.

Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus ir jų sukurtą netobulą pasaulį. Jis, Dainavos kunigaikštis, kovojantis dėl krašto vienybės, nepripažįstantis autoritetų ir su draugais darantis, ką nori. Šis herojaus despotizmas kuriamas dramatiškai. Šarūnas vienišas tiek psichologiškai, tiek morališkai. Jo pagrindinis noras – būti vieninteliu valdovu.

Šarūnas vaizduojamas žemo ūgio, ilgomis rankomis, tėvų nuskriaustas sūnus, dėl to jis vidumi jaučia nepasitenkinimą ir iš to kyla keršto noras. Narsa, valdžia ir garbe jis bando kompensuoti vaikystės skriaudas, būti aukščiau visų. Jis vaizduojamas kaip ambicingas individualistas. Be valdžios troškimų jis turi ir abejonių, kurios stiprina tragizmą.

Labiausiai tragizmą sustiprina kulminacinė scena – vestuvės per prievartą, kurios paskatina žmoną Voverę nusižudyti. Po kulminacinės temos yra suvokiami padariniai ir paminamas išdidumas. Šis įvykis paskatina Šarūną stoti į kovą dėl vienybės, kurios metu ir žūva.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“