Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas”

Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – Krėvės bandymas sukurti epą. Tai tautosakos stilizacija, nes padavimai nėra autentiški. Kūrinyje įvesta naujų personažų. Padavimai parašyti ritmine proza, artima eiliuotai, taigi, galima dainuoti rečitatyvu.

„Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, – „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius).

„Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą. Neradęs tautosakoje medžiagos herojiniam tautiniam epui, kuriuo didžiuojasi kaimynai latviai, estai, suomiai, Krėvė sukuria literatūrinį lietuvių epą Šarūnas. <…> Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus, jų sukurtą netobulą pasaulį.“ (Aušra Martišiūtė-Linartienė) Kaip asmuo jis minimas ir padavimuose. Tačiau dramoje nebelieka padavimams būdingos idilės. Drama „Šarūnas“ kalba apie tą laiką, kai Lietuvą niokojo kunigaikščių nesantaika ir karai. Kūriniu atskleidžiama mitologinė žmonių galvosena, papročiai, religija ir valstybingumo kilmė.

Tačiau drama neatitinka dramos reikalavimų; ją galima vadinti tik skaitytine drama. Daug vietos žaidimams, merginų vakarojimo scenoms ir t.t., daug dainuojama, o ir personažai kartais kalba dainų posmais. Taip nesukuriamas dramos veiksmas ir intriga, nors dramatizmo esama.

Šarūnas – pirmasis lietuvių literatūroje dramatiškas herojus, prometėjiškas tipas, maištaujantis prieš dievus ir jų sukurtą netobulą pasaulį. Jis, Dainavos kunigaikštis, kovojantis dėl krašto vienybės, nepripažįstantis autoritetų ir su draugais darantis, ką nori. Šis herojaus despotizmas kuriamas dramatiškai. Šarūnas vienišas tiek psichologiškai, tiek morališkai. Jo pagrindinis noras – būti vieninteliu valdovu.

Šarūnas vaizduojamas žemo ūgio, ilgomis rankomis, tėvų nuskriaustas sūnus, dėl to jis vidumi jaučia nepasitenkinimą ir iš to kyla keršto noras. Narsa, valdžia ir garbe jis bando kompensuoti vaikystės skriaudas, būti aukščiau visų. Jis vaizduojamas kaip ambicingas individualistas. Be valdžios troškimų jis turi ir abejonių, kurios stiprina tragizmą.

Labiausiai tragizmą sustiprina kulminacinė scena – vestuvės per prievartą, kurios paskatina žmoną Voverę nusižudyti. Po kulminacinės temos yra suvokiami padariniai ir paminamas išdidumas. Šis įvykis paskatina Šarūną stoti į kovą dėl vienybės, kurios metu ir žūva.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vincas Krėvė – Mickevičius

Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime ir buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų (penki jaunesni Krėvės broliai mirė). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad būsimas lietuvių literatūros klasikas, prozininkas ir dramaturgas mokslus ėjo privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje. Išlaikęs egzaminus, 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po Vincas Krėvėdviejų kursų buvo pašalintas, kaip rašąs eiles ne pagal katalikybę, todėl netinkąs mokytis seminarijoje. Toks sūnaus akibrokštas įskaudino tėvą ir šis nustojo jį remti.

Būdamas iš prigimties ambicingas, Krėvė mokėsi savarankiškai ir po kelių metų įstojo į Kijevo universiteto filologijos skyrių, tačiau kai šis buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje. Kijevo universitete Krėvė parašė darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį pelnė aukso medalį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau dėl tikėjimo universitetą paliko ir su šeima išvyko į Baku. Čia miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, parengė daktaro disertaciją „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą, domėjosi kultūriniu bei socialiniu gyvenimu.

Krėvei rūpėjo išdėstyti budizmo mokslą ir išaiškinti nirvanos prasmę, taip pat įvardinti kainą, kurią sumokame pereidami iš vieno tikėjimo į kitą. Krėvę traukė žmogiško apsisprendimo kaina.

Gyvendamas Baku susirašinėjo su Liudu Gira. Išgyvenęs čia apie dvylika metų, 1920 – aisiais Krėvė sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą, skaitė visuotinės literatūros istorijos paskaitas, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus.

Tuo pat metu Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“, žurnalą „Lietuvis“, taip pat redagavo tęstinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Gaisai“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Dienovidis“, dar keletą kitų, taip pat dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, vadovaudamas VDU tautosakos komisijai, rinko liaudies kūrybą ir ją publikavo.

V. Krėvė organizavo Klaipėdos sukilimą ir palaikė ryšius su Antanu Smetona, Juozu Tumu – Vaižgantu ir Augustinu Valdemaru, buvo vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų, pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“, taip pat bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos.

1944 metais V. Krėvė pasitraukė į Vakarus ir kurį laiką gyveno Austrijoje, kol persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Mirė Vincas Krėvė – Mickevičius 1954 metų liepos 7 dieną.

Literatūriniu keliu Vincas Krėvė ėmė žengti labai anksti – būdamas vos penkiolikos metų. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkiškai sekdamas M. Lermontovu, bet tie rankraščiai tėra dingę. Iš karto, kai buvo pašalintas iš seminarijos, 1905 metais pradėjo rašyti „Dangaus ir žemės sūnus“, o 1907 metais Kijeve, pasirašęs slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė), lenkų kalba išleido poezijos knygą „Frustra“.

Tikrąja V. Krėvės kūrybos pradžia laikomi 1909 metai, kai būsimas rašytojas „prabilo“ „Vilties“ laikraštyje. Nuo tada kūrinius ėmė spausdinti lietuvių kalba: išleidžiamas padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“.

Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: dramą „Šarūnas“ (išspausdintą 1910–1911 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912 m.), „Pratjekabudą“ (išsp. 1913 m.), dramą „Skirgaila“ (lietuvių kalba išspausdinta 1924 m.), buitinę – psichologinę dramą „Žentas“ ir novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922 m.). Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.

1935-aisiais Krėvė išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“ (neturi sceninės įtampos), 1939 m. – apysaką „Raganius“. Po 1943 – ųjų parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.

Krėvė mėgo Ibseną, V. Hugo, Lermontovą, Puškiną. Didžiausias jo tekstų ypatumas – be galo plati tematika ir įvairūs žanrai. Vyrauja kaimo, praeities, realistinis pasaulio vaizdas ir romantinė dvasia. V. Krėvė yra vienodai stiprus tiek romantinio, tiek realistinio ir orientalistinio stiliaus kūriniuose.

Pirmas nepriklausomybės dešimtmetis daug reikšmingesnis ir produktyvesnis. Krėvė nusipelno klasiko vardo. 2003 metais monografiją apie Krėvę parašė (bet nebaigė) Zalatorius. Išleista dešimt Krėvės raštų. Režisierius Borisas Dauguvietis pastatė teatrui dramas „Skirgaila“, „Žentas“, o 2003 m. ir “Šarūną“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Reiktų minėti, kad jis ir Lietuvos himno autorius.

V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Kudirkos asmenybė sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai V. Kudirkasekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Kudirka anksti išmoko prasimanyti duonos. Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tampo jo redaktoriumi. 1890 –1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų. Nors mirė būdamas jaunas, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka buvo suimtas ir net pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.

„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“

V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“ (patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame raginama vienytis ir dirbti dėl Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės), „Kregždelė“, taip pat keli verstiniai eilėraščiai „Motinai“ ir „Troškimas“.

Gražu, gražiau, gražiausia

Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.

Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Turinys jam turėjo būti susietas su forma. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką – vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą). Iš to kyla komiškos situacijos, didaktiškumas (moralas) ir iš to sekantis vaitų nušalinimas nuo pareigų. Būdingas pavardžių simbolizmas.

Kudirkos paveikslai imti iš gyvenimo. Jis turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Išvertė: Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilius Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) Varpas„Mindaugą“ ir kt. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visada kartu.

Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Buvo angažuotas (įsipareigojęs) kūrėjas.

Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas –  publicistika. „Varpe“ buvo skyrelis „Tėvynės varpai“, kuriuose Kudirka rašė ekonominiais ir kultūriniais klausimais: apie „Higieną“, apie „Kovas bulių Ispanijoje“, taip pat straipsnius „Liaukime bėgę į Ameriką“, „Apie pardavinyčią“, „Katras alfabetas yra geresnis“, „Maskolija ant dviejų gadynių ežės“ ir daugiau.

Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Jam artimesnis ne užsisklendimas, o aktyvi pilietinė veikla.

V. Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo.

Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“. Iš tiesų Kudirka buvo racionalus minties poetas. Kaip kritikas – nenuolaidžiavo, skatino tobulinti formą, mokė rašymo kultūros. Jo kūrybinės asmenybės vientisumą liudija daugelis kūrinių, nors vyrauja oratorinė kūryba.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Jonas Mačiulis – Maironis
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)

Markas Porcius Katonas (234-149 m. pr. Kr.) – tai dar vienas to laikmečio romėnų rašytojas, žinomas kaip pirmasis prozininkas. Jis skelbė romėnams, kad reikia imtis rašymo nesekant graikais. Dėl savo pažiūrų buvęs graikų retorikos priešas, mat jis manė ir nuolat teigė, kad reikia kalbėti trumpai ir suprantamai (jam priklauso sentencija „Kalbėk trumpai ir suprantamai“). Markas Porcius Katonas parašė veikalą „Origines“ (kilmės), skirtą Romos istorijai, tad per visą istoriją romėnams išliko kaip vertybių puoselėtojo simbolis.

Archajiniame laikotarpyje intensyviausiai vystėsi drama. Romėnų teatras tapo skirtingas nuo graikų teatro, nes neturėjo bendrybių su religija. Čia aktoriai buvo vergai, o pats teatras atrodė taip: svarbiausia vieta buvo scena, nereikalinga tapo orkestra, nes nebuvo choro, o žiūrovai dramą žiūrėjo stovėdami. Romėnų teatras buvo medinis, lengvai išardomas, ne taip kaip graikų (akmeninis). Romėnai, perdirbinėdami graikų pjeses, panaudojo kontaminacijos principą (truputį seno ir truputį naujo) ir taip sukūrė naują dramą. Tragedijas nuo šiol skirstė į „tragedija krepidata“ ir „tragedija praecitata“ (=prėcitata), o komedijas į „komedija palliata“, paremtas graikiškais siužetais, ir „komedija togata“ (paremtas romėniškais siužetais).

Romėnų teatre nebuvo kaukių, o tarp veiksmų romėnai darydavo pertraukas. Pertraukų metu pasirodydavo fleitininkas ir grodavo (kartais ir dainuodavo) iki kito veiksmo. Aktoriai  buvo perėmę iš graikų drabužius (daug reiškė spalvos). Vaidinimai vykdavo keturis kartus per metus.

Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai – Titas Makcijus Plautas ir Publijus Terencijus Afrias.

Titas Makcijus Plautas (apie 250 – 184 m. pr. Kr.) buvo genialus komedijų kūrėjas. Jo komedijos yra parašytos sekant graikais.

Plautas buvo kilęs iš vargingos šeimos, apie jo išsilavinimą nėra žinoma. Būdamas jaunas jis atvyko į Romą, sunkiai vertėsi, šiaip ne taip įsiprašė dirbti teatre kaip aktorius ar scenos darbininkas. Nuo tada jis ėmė pats rašyti komedijas. Plautas minčių sėmėsi iš „naujosios antikinės“ graikų komedijos ir buvo „komedija palliata“ kūrėjas. Buvo teigiama, kad jis parašęs apie 130 komedijų, tačiau mūsų dienas pasiekė apie 20 komedijų (21 – osios išliko tik fragmentai).

Plauto komedijos – tai pirklių ir intrigų komedijos. Siužetai – sentimentalūs, o veikėjai – grubūs, šmaikštūs. Plauto komedijos labai linksmos, nes jose pilna juoko bei aštroko sąmojo. Autoriaus juokas primityvus, nesigilinama į žmogaus išgyvenimus, o kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai. Svarbus kūrybos ypatumas – tautosakos elementų panaudojimas dainuojamosiose komedijų dalyse – kantikuose.

Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudrus vergas, nelaimingai mylįs jaunuolis, karys pagyrūnas, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė. Garsiausiomis komedijomis laikomos: „Vergas – apgavikas“ („Pseudolas”), „Dvyniai”, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“ ir dar keletas kitų („Amfitrionas”, „Belaisviai“, „Trys skatikai“, „Duonos kirminas“, „Bachidės“, „Epidikas“, „Pirklys“). Plautas mėgo vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus.

Keletą komedijų aptarsiu:
Komedija „Amfitrionas” – tai mitologijos parodija, bet Plautas ją apibūdina kaip tragikomediją. „Amfitrione“ veikia karaliai ir vergai, o šalia jų dar ir dievai. Siužetas nesudėtingas: kalbama apie Heraklį, Alkmenės sūnų, gimusį iš ryšio su Dzeusu, kuris prie Alkmenės prisiartino įgavęs jos vyro pavidalą. Alkmenė pagimdė dvynius. Baigtis, tarsi išeitis, kuri pataiso santykius tarp vyro ir žmonos.

„Dvyniai“ – komedija, pagrįsta antrininko motyvu, kuris sumaišo normalią įvykių eigą. Sirakūzuose gimsta dvyniai, kurių vienas (Menechemas) pasimeta, todėl tėvai ir antrąjį pavadina pirmojo vardu. Užaugęs Menechemas vyksta ieškoti brolio. Kelionė prasideda nuotykiais.

Vėliau, jau sekdamas šios Plauto komedijos siužetu, Šekspyras sukūrė „klaidų komediją”.

Plautas, mėgdžiodamas „naująją“ komediją, palaipsniui nutolo nuo jos dvasios, tačiau pjesėse niekada neplėtojo nei politinių, nei socialinių temų. Jo komedijos – tai kūriniai, kuriuose nesistengiama kelti nei klausimų, nei į juos atsakyti. Svarbu tik prajuokint žiūrovą. Būtent dėl to autoriaus komedijose gausu dainuojamųjų monologų bei dialogų, gausiai vartojami garsiniai sąskambiai – aliteracijos ir asonansai bei kartojami žodžiai su vienodomis šaknimis.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)