Vincas Kudirka

Vincas Kudirka gerai žinomas Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas ir kritikas, vertėjas, taip pat laikraščio „Varpas“ redaktorius ir vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Reiktų minėti, kad jis ir Lietuvos himno autorius.

V. Kudirka gimė 1858 m. Vilkaviškio apskrityje, Paežeriuose, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo kategoriškumą, atkaklumą, reiklumą sau ir kitiems, aštrų žodį. Kudirkos asmenybė sudėtinga: joje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, nerami ir maištinga siela. Mokykloje V. Kudirka pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. Jam gerai V. Kudirkasekėsi mokytis gimnazijoje, mėgo meną, šokį, linko į lenkišką kultūrą. Tėvo verčiamas buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją, bet po dviejų metų pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Kudirka anksti išmoko prasimanyti duonos. Po Seinų seminarijos išvyko studijuoti į Varšuvą (į filologijos fakultetą, vėliau medicinos fakultetą), nes Lietuvoje buvo laukiami tik kunigai ir gydytojai. 1889 m. baigęs universitetą, Kudirka ėmė leisti „Varpą“ ir tampo jo redaktoriumi. 1890 –1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova, kuri jį pakirto vos 40-ies metų. Nors mirė būdamas jaunas, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi.

Nuo gimnazijos laikų rašė eiles, leido pašaipūnišką laikraštėlį. Vėliau eilėraščiai tapo Lietuvos ateities vizijomis, kovos manifestais. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1885 metais. Tai buvo nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“, tačiau dėl jo V. Kudirka buvo suimtas ir net pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto.

„Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mūs Kristaus didybę.
Apsvarstę ir ištarę rodą paskutinę,
Užslėpė vieną žydą apvertę statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabins:
– Girdėjom, tu galybę turi neištirtą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki. kas į ją pakliuvo? –
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
,,Po statine gul kiaulė”,-Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai iš po statinės išlenda degloji –
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato.
O degloji išlindus ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiuruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko, taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda. ar riebų, ar kūdą.“

V. Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, kuriems artimas didaktinis turinys. Kiek vėliau, 1888 m., „Lietuviškajame balse“ išspausdinti originalūs eilėraščiai „Gražu, gražiau ir gražiausia“ (patriotinės tematikos eilėraštis, kuriame raginama vienytis ir dirbti dėl Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės), „Kregždelė“, taip pat keli verstiniai eilėraščiai „Motinai“ ir „Troškimas“.

Gražu, gražiau, gražiausia

Gražu yra matyti lietuvių būrelį,
Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko
Ir sus’ėję tėvynei aukauja žodelį,
Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,
Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos
Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį,
Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausia vienok esti akimis matyti,
Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,
Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,
Savo tėvynės garbei ne’pželdina tako.

Eilėraščio struktūra ir sąvokų gradacija – griežta, logiška. Turinys jam turėjo būti susietas su forma. Būdvardis gražu trijose strofose laipsniuojamas iki superliatyvo: gražu, gražiau, gražiausia. Eilėraščio retorika paremta liepimu, raginimu veikti tėvynės labui.

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Satyrose sujungė minties poeziją, simbolių ir alegorijų bei absurdo elementus. Visose satyrose išjuokė vieną ir tą patį dalyką – vaitų viršininkų laisvą gyvenimą, savo pareigų nesupratimą ir kyšių ėmimą, lengvą pinigų pelnymąsi iš išgalvotų dalykų (bei lengvo pasipelnymo būdo ieškojimą). Iš to kyla komiškos situacijos, didaktiškumas (moralas) ir iš to sekantis vaitų nušalinimas nuo pareigų. Būdingas pavardžių simbolizmas.

Kudirkos paveikslai imti iš gyvenimo. Jis turėjo vertėjo talentą – Ivano Krylovo pasakėčių vertimai nepranokstami net dabar. Išvertė: Džordžo Gordono Bairono (Byron) „Kainą“, Adamo Asnyko (Asnyk) „Keistutį“, Frydricho Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę“ ir „Vilius Telį“, Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines“, Julijaus Slovackio (Słowacki) Varpas„Mindaugą“ ir kt. Alegorija, poezija ir komedija jo kūryboje visada kartu.

Kudirka pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe“. Visa, ką parašė lietuviškai, parašė per 10 metų. Paskutinieji kūrybos metai itin reikšmingi. Jis buvo kategoriškas publicistas, suvokęs pareigą savo tautai; dėl to ir visą gyvenimą paskyrė visuomeninei veiklai. Buvo angažuotas (įsipareigojęs) kūrėjas.

Didžioji prozos dalis yra proginė ir oratorinė, poezijoje jis reikalavo griežtos strofos, bet gausiausias palikimas –  publicistika. „Varpe“ buvo skyrelis „Tėvynės varpai“, kuriuose Kudirka rašė ekonominiais ir kultūriniais klausimais: apie „Higieną“, apie „Kovas bulių Ispanijoje“, taip pat straipsnius „Liaukime bėgę į Ameriką“, „Apie pardavinyčią“, „Katras alfabetas yra geresnis“, „Maskolija ant dviejų gadynių ežės“ ir daugiau.

Kudirkos politinės pažiūros liberalinės ir demokratinės. Jo idealais tapo laisvė, lygybė ir brolybė. Jam artimesnis ne užsisklendimas, o aktyvi pilietinė veikla.

V. Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo.

Vytautas Kavolis apie V. Kudirką rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti“. Iš tiesų Kudirka buvo racionalus minties poetas. Kaip kritikas – nenuolaidžiavo, skatino tobulinti formą, mokė rašymo kultūros. Jo kūrybinės asmenybės vientisumą liudija daugelis kūrinių, nors vyrauja oratorinė kūryba.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Jonas Mačiulis – Maironis
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Susiję įrašai:

3 thoughts on “Vincas Kudirka”

  1. V. Kudirka gimė 1858 m…
    Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys išspausdintas „Aušroje“ 1855 metais. ?????

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *