Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai”

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius”.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje, kol buvo įšventintas kunigu.

Motiejus ValančiusKunigišką veiklą Motiejus Valančius pradėjo kapelionaudamas Baltarusijos mokykloje. Tarp 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, apie 1842 m. – Vilniaus dvasinėje akademijoje profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1845 metų grįžo į Žemaitiją ir darbavosi kaip Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

1850 – 1875 m. Motiejus Valančius įšventintas Žemaičių vyskupu. Nuo tada jam priklausė etninė visos Lietuvos dalis (Vilniaus ir Seinų vyskupystės). Jis turėjo didelę įtaką tarp lietuvių valstiečių, o rezidencija buvo Varniuose (tai buvo kultūrinis centras). Jau tapęs rektoriumi Valančius ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją, kurios tikslas buvęs atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Be to, Valančius rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą bei jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas. Nepaisant to, kad jį palaikė ir kiti dvasininkai, su Valančiumi buvo norėta susidoroti (Murovjovas), tačiau bijota sukelti sukilimą.

1864 m. valdžia Valančių perkėlė į Kauną, nes juo buvo nepasitikima, norėta jo veiklą kontroliuoti. Vyskupo bute slapta buvo atlikta krata (bijota viešumo ir žmonių nepasitenkinimo).

Motiejus Valančius lietuvybę suvokė kaip tikėjimą, žodį ir raštą. Jis pasižymėjo kaip literatas ir dvasininkas, tad pamokslus skaitė lietuvių kalba, reikalavo steigti mokyklas, o uždraudus spaudą, reikalavo steigti slaptas mokyklas. Rašė daug „gromatų“ (pamokslų). 1854 – 1864 m. įkūrė blaivybės sąjūdį, kurios skelbėjas pats ir buvo. Tai dorinis, religinis sąjūdis. Valančius reikalavo prieš Dievą pasirinkti blaivybę, tad daugelis katalikų įstojo į blaivybės bendrijas. Taip sumažėjo degtinės prekyba ir valdžiai sumažėjusios pajamos nepatiko. Ši problema tuo metu atrodė labai rimta, kad net Rusijoje buvo sušauktas posėdis. Valstiečiai pasijuto masiška jėga ir tai juos paruošė ateities judėjimams dėl tautinės autonomijos.

Perkėlus Valančių į Kauną, policija jį ėmė labiau sekti, net buvo baudžiamas gubernatoriaus administracijos. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyvus Motiejaus Valančiaus kūrybinės veiklos tarpsnis.

Buvo suplanuota išleisti laikraštį, bet prašymas liko valdžios nepasirašytas. Tada Vyskupas parašė „Žemaičių vyskupystę“, pirmą knygą po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ji buvo išspausdinta. Joje Valančius pažymėjo įvairius faktus, surašė bažnyčios istoriją, dvasininkų biografijas, jų skaičių ir įvairias bažnytines pajamas. Tai buvo objektyvus aprašas. Šia knyga M. Valančius pasižymėjo kaip istorikas.

Kaip švietėjas ir tautos ugdytojas Valančius garsus įsteigtomis mokyklomis. Jis ne tik jas steigė, bet ir prižiūrėjo, kontroliavo, registravo mokančius skaityti. Vėliau tą patį darė slaptai įsteigtame tinkle (uždraudus spaudą). Jis mokė žemaičius ne tik skaityti knygas, bet ir melstis. Tuo metu jo parapijoje mokančių rašyti ir skaityti buvo labai didelis procentas.

Valančius turėjo savo strategiją: pirmiausia siekė išlaikyti dorą ir žodį, o veikiant slapta, pergudrauti, neiti į atvirą konfliktą. Dėl to rašė religinę, politinę publicistiką.

Dar vienas žanras, kuris priskirtinas prie Valančiaus kūrybinio palikimo, – hagiografinė proza arba šventųjų gyvenimo aprašymai.

Taip pat parašė „Patarles žemaičių“. Reikšmingiausia Valančiaus sritis, kurioje laikomas pradininku, – didaktinė proza. Prūsijoje išspausdino „Vaikų knygelę“, „Pasakojimus Palangos JuzėAntano tretininko“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“. Didaktinė prozos adresatas – valstietis, jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba, bet geografija yra labai plati, t.y. visa Lietuva. Dėmesį sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis. Stilistiškai Valančiaus kūryba artima Donelaičiui: ekspresyvus veiksmažodis, paprasta kalba. Apsakymuose jam svarbus konkretumas, sąsajos su tikromis vietomis ir dalykiškumas.

Valančius – realistinės prozos pirmtakas. Jis literatūros procese įrašomas tarp Donelaičio ir Žemaitės, tarp švietėjiškos literatūros ir realizmo. Iš švietimo pusės – blaivus racionalumas, neabejojimas gėrio, proto pergale, aiški riba tarp dviejų priešpriešų, pasireiškiantis didaktiškumas. Valančius yra ryškiausias didaktinės prozos kūrėjas.

Su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Tik XIX a. pabaigoje pradeda ryškėti meninės prozos atėjimas (Žemaitė, Š. Ragana). Vyraujančiomis srovėmis galima įvardyti realizmą ir natūralizmą. Europoje tuo metu jau reiškėsi simbolizmas. Daugiau kalbama apie bendruomenės žmogų, būdingas normatyviškumas (normų laikymasis). Didaktas žino ne tik, kas turi būti, bet ir kaip turi būti pateikta. Ryškios veikėjų opozicijos – kas geras, kas blogas.

Vyraujanti prozos teksto struktūra: įžanga → įvykiai → moralas → išvada.

Išpažįstama pagarba senam protui, svarbus kelionės motyvas. Apsakymas tampa kažkas tarpinio tarp pamokslo ir pasakos. Didaktinės prozos pagrindu susiformavo vaikų literatūra. Šią prozą linkstama skirstyti į: ankstyvąją didaktinę prozą; brandžiąją didaktiką ir pereinamąją, iš kurios pereinama į realistinę prozą, o vėliau į romantinę literatūrą (XIX a. pab.).

„Palangos Juzėje“ sukaupta daug tautosakinės ir etnografinės medžiagos. Tai buities ir papročių studija. Aprašymuose yra tik išorės detalės.

Motiejus Valančius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Jonas Biliūnas

Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“