Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje, kol buvo įšventintas kunigu.

Motiejus ValančiusKunigišką veiklą Motiejus Valančius pradėjo kapelionaudamas Baltarusijos mokykloje. Tarp 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, apie 1842 m. – Vilniaus dvasinėje akademijoje profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1845 metų grįžo į Žemaitiją ir darbavosi kaip Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

1850 – 1875 m. Motiejus Valančius įšventintas Žemaičių vyskupu. Nuo tada jam priklausė etninė visos Lietuvos dalis (Vilniaus ir Seinų vyskupystės). Jis turėjo didelę įtaką tarp lietuvių valstiečių, o rezidencija buvo Varniuose (tai buvo kultūrinis centras). Jau tapęs rektoriumi Valančius ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją, kurios tikslas buvęs atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Be to, Valančius rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą bei jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas. Nepaisant to, kad jį palaikė ir kiti dvasininkai, su Valančiumi buvo norėta susidoroti (Murovjovas), tačiau bijota sukelti sukilimą.

1864 m. valdžia Valančių perkėlė į Kauną, nes juo buvo nepasitikima, norėta jo veiklą kontroliuoti. Vyskupo bute slapta buvo atlikta krata (bijota viešumo ir žmonių nepasitenkinimo).

Motiejus Valančius lietuvybę suvokė kaip tikėjimą, žodį ir raštą. Jis pasižymėjo kaip literatas ir dvasininkas, tad pamokslus skaitė lietuvių kalba, reikalavo steigti mokyklas, o uždraudus spaudą, reikalavo steigti slaptas mokyklas. Rašė daug „gromatų“ (pamokslų). 1854 – 1864 m. įkūrė blaivybės sąjūdį, kurios skelbėjas pats ir buvo. Tai dorinis, religinis sąjūdis. Valančius reikalavo prieš Dievą pasirinkti blaivybę, tad daugelis katalikų įstojo į blaivybės bendrijas. Taip sumažėjo degtinės prekyba ir valdžiai sumažėjusios pajamos nepatiko. Ši problema tuo metu atrodė labai rimta, kad net Rusijoje buvo sušauktas posėdis. Valstiečiai pasijuto masiška jėga ir tai juos paruošė ateities judėjimams dėl tautinės autonomijos.

Perkėlus Valančių į Kauną, policija jį ėmė labiau sekti, net buvo baudžiamas gubernatoriaus administracijos. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyvus Motiejaus Valančiaus kūrybinės veiklos tarpsnis.

Buvo suplanuota išleisti laikraštį, bet prašymas liko valdžios nepasirašytas. Tada Vyskupas parašė „Žemaičių vyskupystę“, pirmą knygą po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ji buvo išspausdinta. Joje Valančius pažymėjo įvairius faktus, surašė bažnyčios istoriją, dvasininkų biografijas, jų skaičių ir įvairias bažnytines pajamas. Tai buvo objektyvus aprašas. Šia knyga M. Valančius pasižymėjo kaip istorikas.

Kaip švietėjas ir tautos ugdytojas Valančius garsus įsteigtomis mokyklomis. Jis ne tik jas steigė, bet ir prižiūrėjo, kontroliavo, registravo mokančius skaityti. Vėliau tą patį darė slaptai įsteigtame tinkle (uždraudus spaudą). Jis mokė žemaičius ne tik skaityti knygas, bet ir melstis. Tuo metu jo parapijoje mokančių rašyti ir skaityti buvo labai didelis procentas.

Valančius turėjo savo strategiją: pirmiausia siekė išlaikyti dorą ir žodį, o veikiant slapta, pergudrauti, neiti į atvirą konfliktą. Dėl to rašė religinę, politinę publicistiką.

Dar vienas žanras, kuris priskirtinas prie Valančiaus kūrybinio palikimo, – hagiografinė proza arba šventųjų gyvenimo aprašymai.

Taip pat parašė „Patarles žemaičių“. Reikšmingiausia Valančiaus sritis, kurioje laikomas pradininku, – didaktinė proza. Prūsijoje išspausdino „Vaikų knygelę“, „Pasakojimus Palangos JuzėAntano tretininko“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“. Didaktinė prozos adresatas – valstietis, jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba, bet geografija yra labai plati, t.y. visa Lietuva. Dėmesį sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis. Stilistiškai Valančiaus kūryba artima Donelaičiui: ekspresyvus veiksmažodis, paprasta kalba. Apsakymuose jam svarbus konkretumas, sąsajos su tikromis vietomis ir dalykiškumas.

Valančius – realistinės prozos pirmtakas. Jis literatūros procese įrašomas tarp Donelaičio ir Žemaitės, tarp švietėjiškos literatūros ir realizmo. Iš švietimo pusės – blaivus racionalumas, neabejojimas gėrio, proto pergale, aiški riba tarp dviejų priešpriešų, pasireiškiantis didaktiškumas. Valančius yra ryškiausias didaktinės prozos kūrėjas.

Su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Tik XIX a. pabaigoje pradeda ryškėti meninės prozos atėjimas (Žemaitė, Š. Ragana). Vyraujančiomis srovėmis galima įvardyti realizmą ir natūralizmą. Europoje tuo metu jau reiškėsi simbolizmas. Daugiau kalbama apie bendruomenės žmogų, būdingas normatyviškumas (normų laikymasis). Didaktas žino ne tik, kas turi būti, bet ir kaip turi būti pateikta. Ryškios veikėjų opozicijos – kas geras, kas blogas.

Vyraujanti prozos teksto struktūra: įžanga → įvykiai → moralas → išvada.

Išpažįstama pagarba senam protui, svarbus kelionės motyvas. Apsakymas tampa kažkas tarpinio tarp pamokslo ir pasakos. Didaktinės prozos pagrindu susiformavo vaikų literatūra. Šią prozą linkstama skirstyti į: ankstyvąją didaktinę prozą; brandžiąją didaktiką ir pereinamąją, iš kurios pereinama į realistinę prozą, o vėliau į romantinę literatūrą (XIX a. pab.).

„Palangos Juzėje“ sukaupta daug tautosakinės ir etnografinės medžiagos. Tai buities ir papročių studija. Aprašymuose yra tik išorės detalės.

Motiejus Valančius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Jonas Biliūnas