Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Dangaus ir žemės sūnūs“. Šiuo romanu – drama „Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas.“ (AušrDangaus ir žemės sūnūsa Martišiūtė-Linartienė) Pagrindinės kūrinio temos – gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės ir nusivylimo, dievoieškos.

Kūrinyje vaizduojami įvykiai – žydų karaliaus Erodo valdoma Judėja, kuri yra Romos priespaudoje. Ją valdo Tiberijus. Vaizduojama ir krikščionybės kilmė. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai žemiškasis tikėjimo variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį.

Kūrinį sudaro trys linijos: Erodo, Jėzaus ir žydų tautos istorija. Evangelijose aprašomi įvykiai dramatizuojami, – Ješuos, Erodo, Jehudos iš Kerioto, Barnabo –  nors daug dalykų interpretuojama savaip.

Veikia daug Naujojo Testamento personažų. Įvykiai vystomi sinchroniškai. Daug aforizmų ir sentencijų.

V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net simbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius, dėl kurio tiek daug ginčytasi amžiaus pradžioje, rašytojui neužstojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui, jam buvo patraukli individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

InfoŽinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.”

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.”

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.”

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.”

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?”

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“