Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis

Reklamos tekstas pateikia svarbiausią informaciją, akcentuoja tas savybes, kurios geriausiai padeda parduoti, nurodo naudą, grafiškai aktualizuoja prekinį ženklą.
Pagrindinis reklamos tekstas gali būti skirstomas į keletą atmainų:

  • Pagal teksto tipą skiriamos monologinės ir dialoginės reklamos;
  • Pagal formą – sakytinės ir rašytinės reklamos;
  • Pagal argumentavimo (poveikio) poreikį skiriamos loginės ir emocinės reklamos;
  • Pagal santykį su laiko kategorija – inercinės ir inovacinės.

Reklama atsirado kartu su prekių konkurencija, kada tapo svarbu įtikinti auditoriją įsigyti būtent siūlomą prekę. Todėl kiekvienas reklamos tekstas turėtų būti argumentuotas. Argumentai pagal reklamos tipą galimi racionalūs (kurie veikia protą) arba emociniai (kurie veikia jausmus).

Vienas svarbiausias reklamos tikslų – maksimalaus vartotojų skaičiaus plėtra, todėl dažniausiai tame pačiame tekste pateikiama ir racionali, ir emocinė apeliacija. Pagal pagrindinį vyraujantį argumentavimo pobūdį skiriami du pagrindinio reklamos teksto tipai:

1. Loginis;
2. Emocinis.

Loginį poveikį paprastai rodo pateikiami statistinių skaičiavimų, socialinių apklausų duomenys, konkrečios semantikos žodžiai. Loginės argumentacijos komponentu laikomas ekstralingvistinio veiksnio, t.y. kainos, nuolaidos aktualizavimas.

Emocinio poveikio reklamos efektyvios būna tuomet, jei sukelia teigiamas emocijas. Emocinis argumentavimas dažniausiai reiškiamas teigiamos semantikos žodžiais (pvz.: išskirtinis, nuostabus, sveikas, šviežias… ir t.t.).

Tekstų, kuriems būdinga monologinė struktūra, rašytinė forma ir loginis poveikis reklamos rinkoje yra daugiausia. Šio tipo tekstai pasižymi didžiausiu informaciniu krūviu. Be to, tokio tipo reklamos tinkamos ir tada, kai reklamos kūrėjai yra tikri, kad reklamuojamas objektas vartotojams jau yra žinomas, todėl informacija bus aktuali ir greičiausiai sudomins. Dažnai monologinės struktūros tekstas, pasižymintis rašytinės kalbos ypatybėmis ir emociniu poveikiu, išsiskiria kompozicijos ir stiliaus laisvumu. Poveikį stiprina ekspresyviųjų kalbos priemonių vartosena. Reklamuojamų objektų gausa lemia, kad adresato dėmesį paprastai atkreipia tik nedidelė dalis informacijos. Reklamos kūrėjai, žinodami, kad reklama dažniausiai grindžiama identifikavimosi principu, manipuliuoja vartotojo noru būti panašiam į kitus žmones, todėl kartais pagrindinio teksto informacija yra patvirtinama rekomendacija. Tokio tipo pagrindinis tekstas pasižymi sakytinės kalbos ypatybėmis ir dažniausiai emociniu poveikiu.

Loginis poveikis sakytinio dialogo struktūrą turinčiuose reklamos tekstuose gana retas, nes loginį argumentavimą sudėtinga išdėstyti priduriamosiomis konstrukcijomis, nepilnaisiais sakiniais ar sintaksinių konstrukcijų lūžiais. Šios spontaniškos kalbos priemonės pertraukia nuoseklią logišką argumentavimo grandinę, todėl daro mažą poveikį. Pagrindinės sakytinės formos reklamos tekstas gali būti konstruojamos ir dialoginės kalbos principu. Kaip ir kasdieninio bendravimo sferoje, taip ir dinamiškame reklamos dialoge yra svarbios neverbalinės raiškos priemonės. Ir monologinės, ir dialoginės struktūros tekstai, turintys sakytinę formą, pasižymintys emociniu poveikiu, paprastai būna rekomendacinio pobūdžio, vadinasi, potencialus vartotojas, pats to nežinodamas, susikuria iliuziją, kad pirkdamas reklamuojamą prekę taps tokiu pat arba atrodys panašus į prekę reklamuojantį subjektą.

Vartotojo dėmesys gali būti patraukiamas ir klausimų bei atsakymų fragmentais, atėjusiais iš sakytinės kalbos dialogo. Net ir tokiais atvejais pagrindiniam tekstui būna būdinga rašytinio dialogo struktūra.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos pabaiga – šūkis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.

Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jis teigia, kad pastraipa tai yra ne tik grafinė teksto išraiška, bet ir turinio vienovė, t.y., kad pastraipa turi reikšti vieną aiškią mintį.

Pastraipa– rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje.

Kiekviena pastraipa yra išdėstoma logiškai: t.y., gali būti pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ar kt.

Jei į pastraipą žvelgtumėm iš teksto pozicijų, tada galima kalbėti apie pastraipos kompozicines dalis:

a)    pradžią
b)    dėstymą / dėstomąją dalį
c)    pabaigą

Samprotavimo teksto pastraipą, priešingai nei visas kitas, sudaro tezė, įrodymas / argumentavimas, išvada / apibendrinimas.

Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais. Todėl teigiama, kad pastraipą sudaro:

a)    teminis / pagrindinis sakinys
b)    aiškinamieji sakiniai
c)    apibendrinamasis sakinys

pastraipos stuktura

PASTRAIPOS PRADŽIA – pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Dažnai pastraipos pradžia tik įveda, paruošia skaitytoją suvokti pagrindinę mintį.

PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys. Jis būna labiausiai apibendrintas.

PASTRAIPOS PABAIGA: jos paskirtis apibendrinti tai, kas buvo pasakyta dėstyme.

PASTARAIPŲ TIPAI:

Pagal tai, kelios struktūrinės dalys sudaro pastraipą, yra skiriamos:

a)    uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis – trinariškumas. Tokios pastraipos yra savarankiškos, išėmus iš teksto, jas galima laikyti mikrotekstu.

b)    atviros struktūros pastraipos: skiriamasis požymis – galimybė pastraipą papildyti naujais dėmenimis.

Pastraipos yra skiriamos ir pagal apimtį:

a)    didžiosios, kurias sudaro daugiau nei 1 sakinys; joms būdinga trinarė kompozicija.

b)    mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys. Gali būti 3 tipų: įvadinės pastraipos (pasakoma, apie ką bus kalbama), dialogo replikų atstojamosios pastraipos (tekste paprastai įterpiamos į dialogą), jungiamosios pastraipos (nesavarankiškos, atliekančios tekste tarnybinę paskirtį; pagrindinė tema jomis neišreiškiama, o tik susiejami atskiri teksto vienetai).

PASTRAIPOS KŪRIMO PRINCIPAI.

Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Teminis – labiausiai apibendrinantis sakinys pastraipoje turi būti tik vienas ir toks, kad jį būtų galima pagrįsti konkrečiais dalykais; taigi ne per platus ir ne per siauras.

PVZ.:

(I) – Kadangi pavėlavau į mokyklą, buvau nuvestas pas direktorių ir nubaustas.
(+) – Negalėčiau pasigirti, kad visi mano įpročiai geri.
(O) – Ir kokių tik žmogus neturi įpročių.

(Pirmasis per siauras, nes jau viskas paaiškinta; trečiasis – per platus, nes jame nenurodoma kalbėjimo kryptis; antrasis toks, koks ir turėtų būti.)

Pastraipa turėtų būti pakankamai ilga, kad įrodytų teiginį – savo teminį sakinį, bet ir pakankamai trumpa, kad būtų įdomi.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.
Svarbiausi prozos teksto elementai