Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jis teigia, kad pastraipa tai yra ne tik grafinė teksto išraiška, bet ir turinio vienovė, t.y., kad pastraipa turi reikšti vieną aiškią mintį.
Pastraipa– rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje.
Kiekviena pastraipa yra išdėstoma logiškai: t.y., gali būti pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ar kt.
Jei į pastraipą žvelgtumėm iš teksto pozicijų, tada galima kalbėti apie pastraipos kompozicines dalis:
a) pradžią
b) dėstymą / dėstomąją dalį
c) pabaigą
Samprotavimo teksto pastraipą, priešingai nei visas kitas, sudaro tezė, įrodymas / argumentavimas, išvada / apibendrinimas.
Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais. Todėl teigiama, kad pastraipą sudaro:
a) teminis / pagrindinis sakinys
b) aiškinamieji sakiniai
c) apibendrinamasis sakinys
PASTRAIPOS PRADŽIA – pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Dažnai pastraipos pradžia tik įveda, paruošia skaitytoją suvokti pagrindinę mintį.
PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys. Jis būna labiausiai apibendrintas.
PASTRAIPOS PABAIGA: jos paskirtis apibendrinti tai, kas buvo pasakyta dėstyme.
PASTARAIPŲ TIPAI:
Pagal tai, kelios struktūrinės dalys sudaro pastraipą, yra skiriamos:
a) uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis – trinariškumas. Tokios pastraipos yra savarankiškos, išėmus iš teksto, jas galima laikyti mikrotekstu.
b) atviros struktūros pastraipos: skiriamasis požymis – galimybė pastraipą papildyti naujais dėmenimis.
Pastraipos yra skiriamos ir pagal apimtį:
a) didžiosios, kurias sudaro daugiau nei 1 sakinys; joms būdinga trinarė kompozicija.
b) mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys. Gali būti 3 tipų: įvadinės pastraipos (pasakoma, apie ką bus kalbama), dialogo replikų atstojamosios pastraipos (tekste paprastai įterpiamos į dialogą), jungiamosios pastraipos (nesavarankiškos, atliekančios tekste tarnybinę paskirtį; pagrindinė tema jomis neišreiškiama, o tik susiejami atskiri teksto vienetai).
Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Teminis – labiausiai apibendrinantis sakinys pastraipoje turi būti tik vienas ir toks, kad jį būtų galima pagrįsti konkrečiais dalykais; taigi ne per platus ir ne per siauras.
PVZ.:
(I) – Kadangi pavėlavau į mokyklą, buvau nuvestas pas direktorių ir nubaustas.
(+) – Negalėčiau pasigirti, kad visi mano įpročiai geri.
(O) – Ir kokių tik žmogus neturi įpročių.
(Pirmasis per siauras, nes jau viskas paaiškinta; trečiasis – per platus, nes jame nenurodoma kalbėjimo kryptis; antrasis toks, koks ir turėtų būti.)
Pastraipa turėtų būti pakankamai ilga, kad įrodytų teiginį – savo teminį sakinį, bet ir pakankamai trumpa, kad būtų įdomi.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.
Svarbiausi prozos teksto elementai
Trumpai ir aiškiai. Didelis ačiū. :)
Mano sūnus privalo parašyti pastraipą.
Atisverčiu žodyną – viskas paprasta. Atsiverčiu čia – pašiurpstu.
Žmogus, šitaip preparuojantis literatūrą, turėtų būti laikomas nuo mokyklos per patrankos šūvį, nes bet kuriam vaikus amžinai atmuš norą domėtis dalyku. Jei rašytojas taip konstruotų pastraipą, niekada nieko neparašytų.
Įtariu, jog tokių dalykų sumanytojas nuo literatūros yra labai toli, nes tik paviršutiniškas protas, neišmanymas sumišai su didelėmis ambicijomis gali tokį dalyką pagimdyti.
(čia yra 4 pastraipos; jei norėsiu, liks viena, arba nė vienos)
Gerb. Linai,
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „pastraipa” aiškina taip:
pastráipa (1)
teksto dalis, prasidedanti nauja eilute
Sakyčiau, visiškai neišsamus paaiškinimas, norintiems parašyti pastraipą. Geriausiu atveju, tai padėtų tik visiškam neišmanėliui pastraipą tekste atpažinti.
Ir patikėkite manim, vienuoliktokams apie pastraipą jau yra aiškinama per kalbos pamokas, pateikiama teorinė medžiaga, ir jie visiškai nešiurpsta, puikiai suvokia, kas ta pastraipa, kaip ją atpažinti tekste ir kaip reikia parašyti. Tuo galite nesunkiai įsitikinti perskaitęs straipsnį: http://lietuviukalbairliteratura.lt/pastraipa-lietuviu-kalbos-pamoka-11-klaseje-detalus-planas/ Tai yra realios, vienuoliktokams dėstytos pamokos planas, parašytas remiantis visais reikiamais dokumentais.
Jei dar kils kokių nusiskundimų dėl Lietuvos švietimo sistemos, visada galite rašyti Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai (bet kuriuo elektroniniu paštu): http://www.smm.lt/apie_ministerija/kontaktai.htm
būdamas tik šiek tiek humanitaras visada įtarinėjau, kad kalbininkai/kiekvienas kalbininkas bando, ,kiek leidžia jo mokslo vardas, į kalbą ir rašybą įterpti kokią naujieną, kuri pateisintų jo didybę ir būsimas/esamas mokslo regalijas. Pamenu Pupkis girdavosi, kad jo dėka troleibuso „ostanovkė” virto stotele. Atrodo, praėjo ne vieneri metai, turint galvoje, kad taisinys arba naujadaras turi įsigyventi į kitų skolinių, vertinių, terminų ar kalbos melodijos chorą. Manau, kad „poveržlė” tik po gerokai ilgesnio laiko pakeitė rusišką „šaibą” , nes skiemenų santykis 3:1; dar labiau nepraktiška „kištukinis lizdas” prieš „rozetę”, ir kaip bekovotų kalbininkai „rozetė’ ilgus dešimtmečius išįguvens garažuose, statybose, remontuose ir pan. Tai čia grįžtant prie pastraipos: manau, jei pastraipą pripažintume kaip literatūros žanrą, būtų lengviau tokį įgyvendinti, nei stengiantis iš elementaraus techninio dalyko stenėti mokslą. Juk vaikai žyla…
Gerb. Linai,
Dėkoju už komentarą ir už tai, kad pranešėte apie vaikų būklę.
Na, o pastraipą pripažinti literatūros žanru, mano galva, daugiau nei drąsu. Bet ačiū už pasiūlymą, gal literatūros mokslo „viršūnėlės” pamąstys šia tema.
Esu 12-tokė ir sprendžiu dileminį klausimą: ar lietuvių klaba iš tikrųjų yra humanitarinis, o ne tikslusis mokslas? Ne kartą esu klausiusi mokytojų, bet jos, atseit manęs gerai nesupratusios, puola aiškintis, kad taip, mokytojom, vertinančiom mokinių darbus, tenka daug skaičiuoti, pridėt ar atimt taškus ir pan. Žodžiu, atsakymo aš dar nesu gavusi, bet matau, kad yra protingų žmonių, todėl paklausiu mielos Ingos: kaip Jūs manote, lietuvių kalba, vis dėl to, ar tai nėra mokslas tiksliukams, iškalantiems pastraipos sandarą kaip kokią formulę ir taikantys ją.
Ačiūūū
Gerb. Klara,
Pasitikslinsiu, ar klausiate apie pastraipą, ar apskritai apie lietuvių kalbą?
Šituo dėstymu ką reikėtų rašyti pastraipoje, nieko nesupratau esu 8-okė, ir per pamoką kai aiškino mokytoja ne viską supratau, todėl norėjau pasiteirauti mūsų internete, ir jūsų puslapį „išmetė” pačiame viršuje, todėl pagalvojus, įėjau į šį puslapį… tiesiog pašiurpau kaip čia yra aiškinama pastraipos, struktūra…
Išdėstamas prastas ir neaiškus-3,5/10
IšdėstYmas. Sėskis du.
Taip, tai preparavimas, užgožiantis kūrybišką mąstymą, natūralią minties tėkmę.
Atkreipiau dėmesį į pirmą Ingos sakinio frazę: „…parašyti pastraipą”. Taigi, mokiniai mokomi parašyti pastraipą, rasti pastraipą, analizuoti pastraipą. Nėra kalbos apie teksta, apie kūrinį. Čia kaip tame anekdote apie studentą, žinantį tik temą apie sliekus. Dramblys yra gyvulys. Jis turi uodegą panašią į slieką, o sliekų yra tiek ir tiek rūšių ir t.t. apie sliekus…
Atvirai pasakius – visa lietuvių kalbos mokymosi sistema pykina tiesiog, toks jausmas kiekvienas mokinys gimęs būti menininku. Gaila, kad prigalvoja tokių nesąmonių, kurios tik išvargina mokinius, kurie visiškai nieko bendro neturės su lietuvių kalba išlaikę egzaminus.
Kokios dar kalbos, kam jų reikia, ką jos patikrina? Sugebėjimą nusipirkti jau parašytą kalbą, ar ištvermingumą, bemieges naktis rašant bei mokinantis ją?
Visa vertinimo sistema supuvusi, kas antras mokytojas vertina visiškai skirtingai, nors ir pagal egzaminines vertinimo lenteles. Kodėl? Labai paprasta – rašiniai yra kūryba, žmogus atsiveria, tas pats principas galioja ir su kitomis meno rūšimis – muzika, dailė, kinematografija – visa tai yra vertinama subjektyviai.
Taip, žmogus turi mokėti rašyti savo gimtąją kalba, bet tam išmokti nereikia mokėti rašyti 1000 žodžių rašinių apie įvairias filosofines temas, kurios dažnam mokiniui tėra papildomas galvos skausmas, beje, visiškai nenaudingas.
Atsižvelgus į mano situaciją, man kalbėjimo įskaita už panašiai 12 valandų, o dar reikia parašyti 900 žodžių bei išmokti kalbą. Jeigu jau dabar taip tai kaip bus su egzaminu? Vien dėl to, kad nesu menininkas ir nekalu mintinai kontekstu, kurie yra visiškai nenaudingi už mokyklos ribų, būsiu be reikalo ėjęs 2 metus į mokyklą?
Nesvarbu ar gaučiau iš anglų kalbos bei matematikos, fizikos egzaminų labai pagirtinus rezultatus, vien dėl to, kad nesu rašytojas, viskas veltui? Įdomi situacija, įdomus požiūris, galbūt dėl to ir esame tokia atsilikusi tauta.
Bet aišku, kad ir kiek jau apgailėtina situacija, švietimo ministerija vis sunkins viską, taip kad sėkmės ateinantiems 12-okams. :)
Šiuo metu esu devintokė ir niekaip negaliu suprasti lietuvių kalbos. Ir mano mokytoja vis tikisi iš mano klasės per daug , juk ji vis prašo ruoštis kalbėjimams , bet visiškai nieko neaiškina. Tiesiog žiauru. Tai dabar sėdžiu ir žiūriu kaip google springsta nuo visų mano klausimų . TIESIOG ŠAUNU :)
geras.