Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)

Markas Porcius Katonas (234-149 m. pr. Kr.) – tai dar vienas to laikmečio romėnų rašytojas, žinomas kaip pirmasis prozininkas. Jis skelbė romėnams, kad reikia imtis rašymo nesekant graikais. Dėl savo pažiūrų buvęs graikų retorikos priešas, mat jis manė ir nuolat teigė, kad reikia kalbėti trumpai ir suprantamai (jam priklauso sentencija „Kalbėk trumpai ir suprantamai“). Markas Porcius Katonas parašė veikalą „Origines“ (kilmės), skirtą Romos istorijai, tad per visą istoriją romėnams išliko kaip vertybių puoselėtojo simbolis.

Archajiniame laikotarpyje intensyviausiai vystėsi drama. Romėnų teatras tapo skirtingas nuo graikų teatro, nes neturėjo bendrybių su religija. Čia aktoriai buvo vergai, o pats teatras atrodė taip: svarbiausia vieta buvo scena, nereikalinga tapo orkestra, nes nebuvo choro, o žiūrovai dramą žiūrėjo stovėdami. Romėnų teatras buvo medinis, lengvai išardomas, ne taip kaip graikų (akmeninis). Romėnai, perdirbinėdami graikų pjeses, panaudojo kontaminacijos principą (truputį seno ir truputį naujo) ir taip sukūrė naują dramą. Tragedijas nuo šiol skirstė į „tragedija krepidata“ ir „tragedija praecitata“ (=prėcitata), o komedijas į „komedija palliata“, paremtas graikiškais siužetais, ir „komedija togata“ (paremtas romėniškais siužetais).

Romėnų teatre nebuvo kaukių, o tarp veiksmų romėnai darydavo pertraukas. Pertraukų metu pasirodydavo fleitininkas ir grodavo (kartais ir dainuodavo) iki kito veiksmo. Aktoriai  buvo perėmę iš graikų drabužius (daug reiškė spalvos). Vaidinimai vykdavo keturis kartus per metus.

Kalbamuoju laikotarpiu gyveno ir kūrė įžymiausi romėnų komedijų rašytojai – Titas Makcijus Plautas ir Publijus Terencijus Afrias.

Titas Makcijus Plautas (apie 250 – 184 m. pr. Kr.) buvo genialus komedijų kūrėjas. Jo komedijos yra parašytos sekant graikais.

Plautas buvo kilęs iš vargingos šeimos, apie jo išsilavinimą nėra žinoma. Būdamas jaunas jis atvyko į Romą, sunkiai vertėsi, šiaip ne taip įsiprašė dirbti teatre kaip aktorius ar scenos darbininkas. Nuo tada jis ėmė pats rašyti komedijas. Plautas minčių sėmėsi iš „naujosios antikinės“ graikų komedijos ir buvo „komedija palliata“ kūrėjas. Buvo teigiama, kad jis parašęs apie 130 komedijų, tačiau mūsų dienas pasiekė apie 20 komedijų (21 – osios išliko tik fragmentai).

Plauto komedijos – tai pirklių ir intrigų komedijos. Siužetai – sentimentalūs, o veikėjai – grubūs, šmaikštūs. Plauto komedijos labai linksmos, nes jose pilna juoko bei aštroko sąmojo. Autoriaus juokas primityvus, nesigilinama į žmogaus išgyvenimus, o kalba išraiškinga, artima šnekamajai liaudies kalbai. Svarbus kūrybos ypatumas – tautosakos elementų panaudojimas dainuojamosiose komedijų dalyse – kantikuose.

Plauto kūriniuose veikia tipinės figūros: gudrus vergas, nelaimingai mylįs jaunuolis, karys pagyrūnas, viliotoja mergelė, sąvadautoja senė. Garsiausiomis komedijomis laikomos: „Vergas – apgavikas“ („Pseudolas”), „Dvyniai”, „Karys pagyrūnas“, „Puodas“ ir dar keletas kitų („Amfitrionas”, „Belaisviai“, „Trys skatikai“, „Duonos kirminas“, „Bachidės“, „Epidikas“, „Pirklys“). Plautas mėgo vaizduoti apsukrius vergus, kurie sumaniai išgelbsti negudrius ir verksmingus savo ponus.

Keletą komedijų aptarsiu:
Komedija „Amfitrionas” – tai mitologijos parodija, bet Plautas ją apibūdina kaip tragikomediją. „Amfitrione“ veikia karaliai ir vergai, o šalia jų dar ir dievai. Siužetas nesudėtingas: kalbama apie Heraklį, Alkmenės sūnų, gimusį iš ryšio su Dzeusu, kuris prie Alkmenės prisiartino įgavęs jos vyro pavidalą. Alkmenė pagimdė dvynius. Baigtis, tarsi išeitis, kuri pataiso santykius tarp vyro ir žmonos.

„Dvyniai“ – komedija, pagrįsta antrininko motyvu, kuris sumaišo normalią įvykių eigą. Sirakūzuose gimsta dvyniai, kurių vienas (Menechemas) pasimeta, todėl tėvai ir antrąjį pavadina pirmojo vardu. Užaugęs Menechemas vyksta ieškoti brolio. Kelionė prasideda nuotykiais.

Vėliau, jau sekdamas šios Plauto komedijos siužetu, Šekspyras sukūrė „klaidų komediją”.

Plautas, mėgdžiodamas „naująją“ komediją, palaipsniui nutolo nuo jos dvasios, tačiau pjesėse niekada neplėtojo nei politinių, nei socialinių temų. Jo komedijos – tai kūriniai, kuriuose nesistengiama kelti nei klausimų, nei į juos atsakyti. Svarbu tik prajuokint žiūrovą. Būtent dėl to autoriaus komedijose gausu dainuojamųjų monologų bei dialogų, gausiai vartojami garsiniai sąskambiai – aliteracijos ir asonansai bei kartojami žodžiai su vienodomis šaknimis.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *