Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Aischilas

Aischilas (525 m. pr. m. e. Elensijo mieste – mirė 456 m. pr. m. e. Sicilijoje) – buvo senovės graikų dramaturgas, vienas žymiausių tragedijų autorių. Aischilas kilęs iš turtingo žemvaldžio šeimos, dalyvavęs maratono ir Salamino kovose prieš persus. Į politika jis nesikišo, tačiau savo pažiūras reiškė kūriniais. 500 – aisiais m. pr. Kr. Aischilas dalyvavo tragedijų varžybose, o kai jam buvo 25- eri – jas pirmą kartą laimėjo. Po to sekė dar 13 pergalių iš eilės.

Aischilas parašė apie devyniasdešimt tragedijų, iš kurių mūsų laikus pasiekė 79 kūrinių Aischilasfragmentai. Išliko septynios dramos (šešios mitinės ir viena istorinė):

1. „Persai“ – 472 m. pr. m. e. – pirmoji. Ši drama pagrįsta istorine medžiaga.
2. „Septynetas prieš Tėbus“ – 467 m. pr. m. e. priklauso tragedijai, parašytai Edipo mito motyvais. Yra išlikusi tik baigiamoji šios dramos dalis (I dalis buvus „Lajas“, II – „Odipas“, III – „Septynetas prieš Tėbus“).
3. „Maldautojos“ – išlikusi tik viena iš šios trilogijos dalių. Šis kūrinys buvo skirtas taikos temai.
4. Trilogija „Orestėja“ – parašyta 458 m. pr. m. e. Tai yra vienintelė visiškai išlikusi drama – trijų tragedijų junginys. „Orestėją“ sudaro „Agamemnonas“ (pasakojimas apie Trojos karo didvyrio Agamemnono nužudymą), „Choeforos“ (dar kitaip – „Vyno aukotojos“, arba moterys, nešančios aukas ant kapo) ir „Eumenidės“ („Maloningosios“).

„Orestėjos“ struktūra sudėtingesnė, nei kitų ankstesnių tragedijų: joje panaudotas trečiasis aktorius, naujai įrengta scena (sceninė dekoracija vaizduoja namus) ir proskėnijus (arba skėnė pagalbinė patalpa). Pirmoje dalyje vaizduojama karalienė Klitemnestra, kuri leidžia laiką su meilužiu, kai tuo metu jos vyras Agamemnonas kaunasi mūšiuose prieš Troją. Taigi, dramoje pasakojama, kaip Agamemnono sūnus Orestas, kurį užaugino svetimi žmonės, palieptas Apolono, grįžta į namus ir, padedamas sesers Elektros, turi nužudyti savo tėvo žudikus – motiną Klitemnestrą ir jos meilužį Aigistą. Antroje dalyje vaizduojamas Oresto grįžimas namo ir Apolono paliepimo vykdymas – kerštas. Baigiamoji dalis – tai dievų kova. Persekiojamas keršto deivių erinijų, Orestas vyko į teismą Atėnuose, kur Apolono ir Atėnės pastangomis buvo išteisintas. Ši drama kartais dar vadinama atleidimo drama.

5. „Prikaltasis Prometėjas” – tai jau chrestomatinė drama.

Išlikusios tragedijos leidžia išskirti tris Aischilo kūrybos etapus:

1. ankstyvąjį kūrybos laikotarpį (žymi dramos „Maldautojos“, „Persai“), kada vyrauja chorinės partijos, silpnai išvystytas prologas ir mažai naudojamas antras aktorius;
2. viduriniojo laikotarpio tragedijos („Septynetas prieš Tėbus“, „Prikaltasis Prometėjas”) pasižymi tuo, kad jau yra gerai suformuotas pagrindinio veikėjo paveikslas, išvystytas dialogas, atsiradęs prologas, ryškūs ir antraeiliais veikėjai;
3. brandusis laikotarpis („Oretėjo“) – jau yra daug antraeilių veikėjų, dramos pasižymi sudėtinga kompozicija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Sofoklis
Euripidas
Senoji graikų komedija: Aristofanas

Atėnė

AtėnėATĖNĖ – senovės graikų išminties, strategijos ir karo deivė. Vėliau meno, amatų, mokslo globėja. Ji – Dzeuso ir Heros duktė. Sinonimiškai vadinama Palade.

Pagal vieną iš legendų Atėnė yra Dzeuso ir Metidės (Okeano dukters) duktė. Dzeusui buvo išpranašauta, kad Metidė susilauks už jį galingesnių vaikų, todėl iš karto po sugulimo su ja Dzeusas liepė Metidei susimažinti ir ją prarijo, tačiau Atėnė ir toliau vystėsi Dzeuso galvoje. Kai Dzeusui ėmė siaubingai skaudėti galvą, jis Hefaistui įsakė ją suskaldyti. Netrukus iš jo praskeltos galvos su kovos šauksmu ir ietimi išsiveržė Atėnė. Pagal savo motinos vardą Atėnė dar vadinama Polimetide, kas reiškia „ypatingai protinga“.

Vėliau, kai buvo tapatinama su menais, amatais, mokslu, dar buvo vadinama alyvmedžių saugotoja. Pagrindinė jos kulto vieta – Atėnų miestas. Atėnuose, ant Akropolio kalvos stovėjo pagrindinė Atėnės šventykla – Partenonas (netekėjusios mergelės šventykla).

Senovės Romos mitologijoje Atėnės atitikmuo yra Minerva.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
Wikipedija

Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai

Chaosas – tai pirmapradė tuščia erdvė, pasaulio betvarkė, iš kurios Eroto dėka gimė pirmosios būtybės: Uranas – dangus ir Gaja – žemė. Jie tapo sutuoktiniai. Šioje santuokoje gimė vienaakiai milžinai – kiklopai. Uranas juos nubloškė į Tartarą (požemio karalystę). Ten gimė titanai: pats jauniausias – Kronas (laikas).

Jis nužudė savo tėvą ir įgavo viso pasaulio valdžią. Kaip tik tuo metu iš Urano kraujo gimė Erinėjos – kraujo keršto deivės: Alechto, Megaira ir Tisifonė. Erinėjos gyveno pažemyje ir baudė žmones už įvykdytas neteisybes. Nužudyto Krono kūną Uranas įmetė į jūrą. Urano kraujui susilietus su jūros puta gimė deivė Afroditė (pagal kitą versiją ji yra Dzeuso dukra). Uranui atsiskyrus nuo Gajos visi titanai (Kronas, Mnemosinė – atsakinga už atmintį, Temidė – atsakinga  už teisingumą, Rėja, Okeanas) iš požemio sugrįžo į žemę. Pirmieji žemės gyventojai ir buvo titanai. Kronas vedė seserį Rėją ir elgėsi su ja kaip jos tėvas, t.y. visus savo vaikus prarydavo, nes jam buvo išpranašauta, kad vienas jo sūnus atims iš jo valdžią.

OkeanasVieną kartą Rėja vietoj sūnaus Dzeuso davė praryti akmenį, o vaikas buvo paslėptas Kretos saloje. Dzeusas buvo užaugintas nimfų, o maitintas ožkos Amaltėjos pienu. Užaugęs jis privertė Kroną atryti visus savo vaikus – Poseidoną, Hadą, Herą, Demetrą ir Hestiją. Po šio įvykio prasidėjo dievų ir titanų kova. Dzeusui mūšyje padėjo kiklopai ir jis nugalėjo titanus, kuriuos nubloškė į Tartarą. Dėl tokio susidorojimo su Kronu, jo žmona ir sesuo Rėja iš pykčio susituokė su Tartaru, pagimdė šimtagalvę pabaisą Tifoną, tačiau Dzeusas susidorojo ir su juo. Po šios kovos Dzeusas su broliais pasidalino valdžią: jis pats valdė visą pasaulį – dangų, žemę, bet jam nepavaldus liko likimas. Likimą nuo to laiko valdo Moiros – likimo deivės, vaizduojamos kaip trys mergelės: Kloto verpia gyvenimo siūlą, Chesė jį laiko, o Atropė, kitaip dar nepermaldaujamoji, atėjus laikui jį nukerpa.

Graikų dievai gyveno erdvėje tarp dangaus ir žemės, o rinkdavosi ant Olimpo kalno. Pagal šią vietą jie vadinami Olimpo arba Olimpiniais dievais. Visų Olimpinių dievų visuma vadinama Panteonu. Jam priklauso 12 dievų: Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija, Arėjas, Hefaistas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Afroditė ir Hermis.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

Šie dievai Olimpe būdavo retai:

Olimpui nepriklausantys dievai:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Dzeusas
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas