Publijus Vergilijus Maronas

Publijus Vergilijus Maronas (žinomas kaip Vergilijus, gimęs 70 m. spalio 15 d. pr. m. e. Italijos šiaurėje, Anduose, netoli Mantujos, miręs 19 m. rugsėjo 19 d. pr. m. e. šalia Neapolio) – žymiausias romėnų rašytojas. Dėl Vergilijaus kilmės yra ginčijamasi, tačiau žinoma, kad jis mokėsi retorikos ir filosofijos Milane ir Romoje, vėliau atsiskyrėliškai gyveno Neapolyje. Sakoma, kad Vergilijus buvęs aukšto ūgio, uždaro būdo, bijojęs moterų, bet itin mėgęs skaityti knygas.

Ankstyviausias jo kūrinys – 15 eilėraščių rinkinukas. Visi jie sukurti įvairiomis temomis, esama epigramų ir net erotinio pobūdžio eilėraščių. Vergilijus sekė Gajum Valerijum Katulu. Pirmą pripažinimą pelnė su kūriniu „Bukolikos“ (arba „Piemenų dainos”), parašytos tarp 42 – 39 metų. Tai idiliški ganyklų buities vaizdai, piemenų gyvenimo atspindžiai. Piemenys yra išsilavinę, išmanantys literatūrą ir nieko neveikiantys, kaip tik lenktyniaujantys tarpu savęs. Bukolikų fonas – gyvuliai, kurie yra tarsi pabėgimas nuo realybės.

Rašydamas „Bukolikas“ Vergilijus rėmėsi graikų poeto Teokrito kūryba. Bukolikos žanras buvo populiarus, nes tiko tų metų situacijai (karų metu). „Bukolikų“ rinkinį sudaro dešimt vadinamųjų rinktinių eilėraščių (todėl kitaip rinkinys dar vadinamas „Eklogomis”). Lyginiai „Bukolikų“ eilėraščiai parašyti monologo forma, o nelyginiai – dialogo. Jose keliami klausimai apie filosofiją, meilę, socialinius santykius. Socialiniai aspektai nėra labai sureikšminti. Kūrinys parašytas dainingu hegzametru, todėl eklogos buvo atliekamos teatre kaip dainos.

Ketvirtoje eklogoje kalbama apie aukso amžių, kuris prasidės, kai gims kažkoks kūdikis (manoma, kad Vergilijus galvoje galėjo turėti politiko Azinijaus Poliono vaiką, o kiti teigia, kad tuo metu laukėsi Augusto žmona, tad jos vaiką ir turėjęs omenyje; o štai krikščionys kūdikį palaikė išpranašautu Kristaus gimimu). Reiktų neatmesti tikimybės, kad kūdikis gali būti tik simbolis.

Būdamas 37 – erių metų Vergilijus susipažino su Cilnijaus Mecenu ir įsitraukė į jo veiklą. Meceno prašymu Vergilijus po septynerių metų sukūrė antrąjį kūrinį, poemą „Georgikos“ („Žemdirbio daina”). Kūrinį sudaro keturios georgikos. Jaučiama Neoterikų įtaka, t.y. daug dėmesio skirta formai ir turiniui. Kurdamas „Georgikas“ Vergilijus sekė Hesiodu ir Lukrecijumi. Taigi, poema yra didaktinis kūrinys. Šioje poemoje Vergilijus išaukštino Italijos gamtą, sunkų žemdirbio darbą. „Georgikos“ neturi nuoseklaus siužeto, poemoje vyrauja pamokymai, o kiekviena georgika skirta vis kitokiam darbui: žemdirbystei, bitininkystei ir t.t. Kūrinyje pabrėžiama, kad žmogus laimingas gali būti tik gyvendamas gamtoje ir dirbdamas kasdienius darbus. „Georgikos“ kaip ir „Bukolikos“ parašytos hegzametru.

Pabaigęs „Georgikas“ Vergilijus per 11 metų parašė „Eneidą“. Tai epas, sukurtas remiantis mitologija. Iš pradžių „Eneida“ buvo parašyta proza, vėliau sueiliuota hegzametru. Rašyti pabaigta 19 metais pr. m. e., po kurių greitu laiku Vergilijus mirė nuo gripo. Jis buvo prašęs draugų epą sudeginti, tačiau Oktavianas liepė jį surasti ir išsaugoti. Antikos laiku „Eneida“ išleista nebuvo.

„Eneida“ – tai pasakojimas apie Trojos karo karžygį Enėją ir jo atkeliavimą į Italiją bei Romos valstybės įkūrimą. Tam tikra prasme epas buvo varžybos su Homeru, tačiau negalima sakyti, kad epas yra nuo kažko priklausomas, priešingai – tai savarankiškas kūrinys, atspindintis romėnų racionalumą.

„Eneidą“ sudaro dvylika knygų / dalių, kurių pagrindas – Enėjo likimas po Trojos žlugimo iki pergalės prieš Turną (Rutulų genties vadą). Pirmosios šešios giesmės atitinka „Odisėją“, o kitose šešiose aprašomi Enėjo karai Italijoje su vietinėmis gentimis siekiant įtvirtinti savo galią, – tai atitinka „Iliadą”.

„Eneida“ išgarsėjo tik po Vergilijaus mirties ir nustelbė „Analus“ bei „Pūnų karą“. Vergilijaus kūryba turėjo įtakos visos Europos epikai (Dante Alighieri, Torquato Tasso, Geoffrey Chauceris, Džonas Miltonas).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Graikų lyrikas Alkajas

Sapfo amžininkas yra Alkajas. Jis taip pat gyveno Lezbo saloje. Kaip ir Sapfo, jis buvo kilęs iš aristokratų šeimos, tad dalyvavo ir politikoje, palaikė vienvaldystės siekusius aristokratus.

Be politikos jis užsiėmė kūryba, t.y. rašė poeziją. Pagrindinės poezijos temos ir buvo socialiniai ir politiniai laikmečio įvykiai. Alkajas kaip ir Sapfo rašė nešvankaus turinio, Alkajaspašaipiais dainas. Be jų yra parašęs ir eilėraščių meilės, tremties tema, himnų dievams. Jis kaip ir Sapfo naudojosi įvairiais poetiniais metrais, bet sukūrė ir savo alkajinę strofą (iš penkių eilučių).

Alkajo svarbą tuometinėje visuomenėje mena jo atvaizdai ant vazų. Be to, ir Sapfo ir Alkają sekė daugelis poetų: Anakreontas, Teokritas, Horacijus ir kiti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika