Publijus Vergilijus Maronas

Publijus Vergilijus Maronas (žinomas kaip Vergilijus, gimęs 70 m. spalio 15 d. pr. m. e. Italijos šiaurėje, Anduose, netoli Mantujos, miręs 19 m. rugsėjo 19 d. pr. m. e. šalia Neapolio) – žymiausias romėnų rašytojas. Dėl Vergilijaus kilmės yra ginčijamasi, tačiau žinoma, kad jis mokėsi retorikos ir filosofijos Milane ir Romoje, vėliau atsiskyrėliškai gyveno Neapolyje. Sakoma, kad Vergilijus buvęs aukšto ūgio, uždaro būdo, bijojęs moterų, bet itin mėgęs skaityti knygas.

Ankstyviausias jo kūrinys – 15 eilėraščių rinkinukas. Visi jie sukurti įvairiomis temomis, esama epigramų ir net erotinio pobūdžio eilėraščių. Vergilijus sekė Gajum Valerijum Katulu. Pirmą pripažinimą pelnė su kūriniu „Bukolikos“ (arba „Piemenų dainos”), parašytos tarp 42 – 39 metų. Tai idiliški ganyklų buities vaizdai, piemenų gyvenimo atspindžiai. Piemenys yra išsilavinę, išmanantys literatūrą ir nieko neveikiantys, kaip tik lenktyniaujantys tarpu savęs. Bukolikų fonas – gyvuliai, kurie yra tarsi pabėgimas nuo realybės.

Rašydamas „Bukolikas“ Vergilijus rėmėsi graikų poeto Teokrito kūryba. Bukolikos žanras buvo populiarus, nes tiko tų metų situacijai (karų metu). „Bukolikų“ rinkinį sudaro dešimt vadinamųjų rinktinių eilėraščių (todėl kitaip rinkinys dar vadinamas „Eklogomis”). Lyginiai „Bukolikų“ eilėraščiai parašyti monologo forma, o nelyginiai – dialogo. Jose keliami klausimai apie filosofiją, meilę, socialinius santykius. Socialiniai aspektai nėra labai sureikšminti. Kūrinys parašytas dainingu hegzametru, todėl eklogos buvo atliekamos teatre kaip dainos.

Ketvirtoje eklogoje kalbama apie aukso amžių, kuris prasidės, kai gims kažkoks kūdikis (manoma, kad Vergilijus galvoje galėjo turėti politiko Azinijaus Poliono vaiką, o kiti teigia, kad tuo metu laukėsi Augusto žmona, tad jos vaiką ir turėjęs omenyje; o štai krikščionys kūdikį palaikė išpranašautu Kristaus gimimu). Reiktų neatmesti tikimybės, kad kūdikis gali būti tik simbolis.

Būdamas 37 – erių metų Vergilijus susipažino su Cilnijaus Mecenu ir įsitraukė į jo veiklą. Meceno prašymu Vergilijus po septynerių metų sukūrė antrąjį kūrinį, poemą „Georgikos“ („Žemdirbio daina”). Kūrinį sudaro keturios georgikos. Jaučiama Neoterikų įtaka, t.y. daug dėmesio skirta formai ir turiniui. Kurdamas „Georgikas“ Vergilijus sekė Hesiodu ir Lukrecijumi. Taigi, poema yra didaktinis kūrinys. Šioje poemoje Vergilijus išaukštino Italijos gamtą, sunkų žemdirbio darbą. „Georgikos“ neturi nuoseklaus siužeto, poemoje vyrauja pamokymai, o kiekviena georgika skirta vis kitokiam darbui: žemdirbystei, bitininkystei ir t.t. Kūrinyje pabrėžiama, kad žmogus laimingas gali būti tik gyvendamas gamtoje ir dirbdamas kasdienius darbus. „Georgikos“ kaip ir „Bukolikos“ parašytos hegzametru.

Pabaigęs „Georgikas“ Vergilijus per 11 metų parašė „Eneidą“. Tai epas, sukurtas remiantis mitologija. Iš pradžių „Eneida“ buvo parašyta proza, vėliau sueiliuota hegzametru. Rašyti pabaigta 19 metais pr. m. e., po kurių greitu laiku Vergilijus mirė nuo gripo. Jis buvo prašęs draugų epą sudeginti, tačiau Oktavianas liepė jį surasti ir išsaugoti. Antikos laiku „Eneida“ išleista nebuvo.

„Eneida“ – tai pasakojimas apie Trojos karo karžygį Enėją ir jo atkeliavimą į Italiją bei Romos valstybės įkūrimą. Tam tikra prasme epas buvo varžybos su Homeru, tačiau negalima sakyti, kad epas yra nuo kažko priklausomas, priešingai – tai savarankiškas kūrinys, atspindintis romėnų racionalumą.

„Eneidą“ sudaro dvylika knygų / dalių, kurių pagrindas – Enėjo likimas po Trojos žlugimo iki pergalės prieš Turną (Rutulų genties vadą). Pirmosios šešios giesmės atitinka „Odisėją“, o kitose šešiose aprašomi Enėjo karai Italijoje su vietinėmis gentimis siekiant įtvirtinti savo galią, – tai atitinka „Iliadą”.

„Eneida“ išgarsėjo tik po Vergilijaus mirties ir nustelbė „Analus“ bei „Pūnų karą“. Vergilijaus kūryba turėjo įtakos visos Europos epikai (Dante Alighieri, Torquato Tasso, Geoffrey Chauceris, Džonas Miltonas).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Graikų lyrika

Graikų lyrika formavosi VII – VI a. pr. Kristų.

Graiku lyrika

Elegija – susiformavo Mažojoje Azijoje. Ji artima raudai. Elegijas atlikdavo akompanuojant fleitai. Tai liūdno turinio kūrinys. Laikui bėgant ji įgijo žanro požymių, tapo literatūros žanru. Palaipsniui keitėsi turinys. Literatūrinė elegija – lyrinis pamokomo turinio eilėraštis, apimantis paskatinimus imtis svarbių darbų, aforizmus, pasvarstymus.

Išorinis elegijos požymis – metrinė struktūra, kuri vadinama eleginiu distichu (viena eilutė rašoma hegzametru, kita – pentametru).

Literatūrinės elegijos yra nedidelės apimties kūrinėliai.

Elegijas rašė: Kalinas, Tirtajas (karinio turinio elegijų autorius), Mimhermas (meilės elegijų kūrėjas), Solonas (politinių elegijų meistras), Teognidas.

Jambo kilmės reikia ieškoti folklore. Manoma, kad šis žanras kilęs iš derlingumo švenčių, kurias švęsdavo žemdirbiai (palaidai ir lėbaudami). Iš pradžių jambas buvo vadinamas dainomis, vėliau tapo literatūriniu kūriniu. Literatūriniam jambui būdingas satyrinis pobūdis, ironija, aštrumas. Jambo pagrindinis požymis – jo kaip metro naudojimas.

Žymiausi jambu rašę autoriai: Archilochas ir Simonidas.

Melika – tai dainos.

a) Monodinė – vieno žmogaus lyrika, vieno poeto atliekama daina.
b) Chorinė lyrika – atliekama choro ir skirta viešumai.

Atstovai: Sapfo, Alkajas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras

Graikų poetas Hesiodas

Hesiodas – tai pirmasis Graikijos ir visos Europos poetas, gyvenęs 700 metais pr. Kr. Jo tėvas buvo kilęs iš mažosios Azijos, tačiau gyvenęs Bojotijoje. Šeima vertėsi žemdirbyste, piemenavo. Hesiodas nebuvo vienišas, turėjo brolį Persą. Mirus tėvams Persas gudrumu užvaldė visą turtą, nors vėliau tinginiaudamas viską ir prarado, liko elgeta, o Hesiodas vertėsi menu, t.y. kūryba. Jis buvo žinomas kaip dainius Rapsodas. Pagrindiniai jo kūriniai – „Darbai ir dienos“ ir „Teogonija“ (teos – dievas, gonija – kilmė, o veikalas buvo parašytas apie dievų kilmę).

„Teogonija“ – genealoginės krypties epas, kuris pasaulį aiškina dievų buvimu. Pradžioje yra pasakojama apie pašaukimą, Hesiodasmūzas ir pereinama prie aiškinimo, kaip iš chaoso buvo sukurtas pasaulis, taip pat kalba apie dievus ir tris jų kartas. Hesiodas akcentuoja, kad jauniausioji karta yra pranašiausia.

„Darbai ir dienos“ didaktinio epo pavyzdys. Jis sudaryti iš 800 eilučių – tai pakankamai trumpas epas. Šis epas buvo parašytas po to, kai Hesiodo brolis pasisavino visus turtus. Taigi šis epas moko žmones, kaip reikia dirbti žemės ūkio darbus, nurodoma, kas yra doras gyvenimas. Epas nėra nuoseklus, esama mitologijos užuominų, ir tai jau rodo poezijos užuomazgas. Kūrinyje yra įterptas mitas apie Pandoros skrynią. Hesiodas kalba, kad dabartinis jo amžius yra geležies – liūdnas ir niūrus, o anksčiau yra buvęs aukso amžius. Jo epe įdomu tai, kad kalbėdamas apie amžius jis įveda žmonijos amžių. Hesiodo pasakotojas viską vertina, taigi, yra subjektyvus.

Dar galima minėti ir kitus Hesiodo veikalus, kurie jam priskiriami: „Heraklio skydas“ ir „Moterų katalogas“.

Hesiodas kaip ir Homeras rašė hegzametru.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Po Homerinis epas

Po Homerinis epas

Po Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero “Iliados” ir “Odisėjos”.

Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI – VII a. pr. Kr. Prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo.

Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.

Šiuo archajiniu laiku formuojasi lyrika. Tai maždaug VII – VI a. pr. Kr. Tarpinė grandis tarp epo ir lyrikos yra Hesiodas ir jo kūryba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai
„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija
Graikų poetas Hesiodas