Titas Lukrecijus Karas

Titas Lukrecijus Karas (97 m. pr. m. e. – 55 m. pr. m. e.) žinomas kaip didaktinio filosofinio kūrinio „Apie daiktų prigimtį“ atstovas. Šią poemą sudaro šešios knygos. Tai Demokrito atomistika ir Epikūro teiginiais paremtas pasaulio vaizdas. Pirmoje knygoje kalbama apie materialumą, daiktų atsiradimą: sakoma, kad niekas iš niekur neatsiranda ir be nieko nedingsta. Pasaulio kaita, pagal jį, vyksta pagal amžinus dėsnius. Antroje knygoje Apie daiktu prigimtikalbama apie artėjančią pasaulio pabaigą, trečioje – apie sielą ir jusles kaip materialius dalykus. Baigdamas konstatuoja, kad siela yra mirtinga, o pomirtinis gyvenimas neegzistuoja. Ketvirtoji knyga skirta Epikūrui, jutimams ir jausmams aprašyti; penktoji – skirta pasaulio atsiradimui ir žmonijos vystymui tirti, o šeštoji aiškina dangaus reiškinius. Poema baigiama aiškinant ligų priežastis. Pirmąkart Lukrecijus rašo apie gamtoje esančias nematomas sėklas.

Lukrecijaus poemai būdingas patosas, pakilus kalbėjimas – visa, kas radosi retorikos laikais. Poemoje autorius naudojo senąjį stilių, kuriam būdingos ilgos frazės, Homero leksika ir archaizmai.

Jo kūrinį išleido Ciceronas po paties autoriaus savižudybės.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Gajus Salustijus Krispas
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Antikos posakiai

DAMOKLO KARDAS. Nuolat gresiantis pavojus. Pagal senovės graikų mitą, Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.

ARIADNĖS SIŪLAS. Išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – senovės graikų mitų heroję, Kretos valdovo Mino duktę, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą galėtų išeiti iš Labirinto.

ACHILO KULNAS. žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys, Homero Iliados“ personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

GORDIJAUS MAZGAS. Nepaprastai painus reikalas; pagal graikų mitą, Frygijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.

IKARO SKRYDIS. Drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mitologijos personažas; bėgdamas iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie Saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS. Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

PANDOROS SKRYNIA. Visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pandora – senovės graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.

PROKRUSTO LOVA. Dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti. Prokrustas – senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs.

PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA). Nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo, meno tikslų, talentas, gabumai. Prometėjas – senovės graikų mitologinė būtybė – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų.

SFINKSO MĮSLĖ. Labai sunkus uždavinys. Sfinksas – sen. graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“.

SIZIFO DARBAS. Sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.

TANTALO KANČIOS. Nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – senovės graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį. Antikos mitų herojus Tantalas, stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių. Šitaip jį kentėti alkį ir trokšti pasmerkė dievai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Hadas  Mitologijos sąvoka  Erotas Dzeusas Hera
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Poseidonas  Demetra   Hestija  Arėjas  Hefaistas
Apolonas  Artemidė Atėnė   Afroditė   Hermis
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dionizas – Bachas

Graikų poetas Hesiodas

Hesiodas – tai pirmasis Graikijos ir visos Europos poetas, gyvenęs 700 metais pr. Kr. Jo tėvas buvo kilęs iš mažosios Azijos, tačiau gyvenęs Bojotijoje. Šeima vertėsi žemdirbyste, piemenavo. Hesiodas nebuvo vienišas, turėjo brolį Persą. Mirus tėvams Persas gudrumu užvaldė visą turtą, nors vėliau tinginiaudamas viską ir prarado, liko elgeta, o Hesiodas vertėsi menu, t.y. kūryba. Jis buvo žinomas kaip dainius Rapsodas. Pagrindiniai jo kūriniai – „Darbai ir dienos“ ir „Teogonija“ (teos – dievas, gonija – kilmė, o veikalas buvo parašytas apie dievų kilmę).

„Teogonija“ – genealoginės krypties epas, kuris pasaulį aiškina dievų buvimu. Pradžioje yra pasakojama apie pašaukimą, Hesiodasmūzas ir pereinama prie aiškinimo, kaip iš chaoso buvo sukurtas pasaulis, taip pat kalba apie dievus ir tris jų kartas. Hesiodas akcentuoja, kad jauniausioji karta yra pranašiausia.

„Darbai ir dienos“ didaktinio epo pavyzdys. Jis sudaryti iš 800 eilučių – tai pakankamai trumpas epas. Šis epas buvo parašytas po to, kai Hesiodo brolis pasisavino visus turtus. Taigi šis epas moko žmones, kaip reikia dirbti žemės ūkio darbus, nurodoma, kas yra doras gyvenimas. Epas nėra nuoseklus, esama mitologijos užuominų, ir tai jau rodo poezijos užuomazgas. Kūrinyje yra įterptas mitas apie Pandoros skrynią. Hesiodas kalba, kad dabartinis jo amžius yra geležies – liūdnas ir niūrus, o anksčiau yra buvęs aukso amžius. Jo epe įdomu tai, kad kalbėdamas apie amžius jis įveda žmonijos amžių. Hesiodo pasakotojas viską vertina, taigi, yra subjektyvus.

Dar galima minėti ir kitus Hesiodo veikalus, kurie jam priskiriami: „Heraklio skydas“ ir „Moterų katalogas“.

Hesiodas kaip ir Homeras rašė hegzametru.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Po Homerinis epas

Po Homerinis epas

Po Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero “Iliados” ir “Odisėjos”.

Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI – VII a. pr. Kr. Prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo.

Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.

Šiuo archajiniu laiku formuojasi lyrika. Tai maždaug VII – VI a. pr. Kr. Tarpinė grandis tarp epo ir lyrikos yra Hesiodas ir jo kūryba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija
Graikų poetas Hesiodas

„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija

Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII – XIII  a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Taigi, keršydamas jis kaunasi su Hektoru ir jį nužudo – ir tai yra pagrindinė siužeto ašis.

Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ įvykiai trunka 51 karo dieną, tačiau pasakojimas toks detalus, kad rodosi, jog pasakojama apie visą karą iki Trojos žlugimo.

„Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito. Toks pasakojimo išdėstymas vadinamas chronologinio nesuderinamumo dėsniu.

„Odisėja“ – tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Odisėjas, Itakės valdovas, grįžta namo ir bando vėl užimti vyro vietą.

„Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia – kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje – Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti. Šioje pasakojimo vietoje Homeras nuoseklumo nesilaiko – pasakojimas tampa rėminės kompozicijos.

PALYGINIMAS: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje. Šios siužeto linijos susikerta, kai yra žudomi jaunikiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
Po Homerinis epas