Publijus Ovidijus Nazonas

Garsiausias elegijų kūrėjas buvo Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. m. e. Italijoje – 18 m. e. m. tremtyje, Tomų mieste). Jis kilęs iš pasiturinčios šeimos: jo tėvas priklausė raitelių luomui, todėl Ovidijui ir jo broliui buvo norima suteikti kuo aukštesnį išsilavinimą. Jis su broliu mokėsi pas garsiausius to meto filosofus, susipažino su graikų ir romėnų literatūra. Po mokslų Ovidijus pradėjo valstybės tarnautojo karjerą, tačiau neilgai trukus ėmėsi kūrybos amato. Jis savo veiklą siejo su poetine kūryba. Įsijungė į Mesalos būrelį, kurio nariai buvo garsūs elegikai. 8 m. rudenį Ovidijus buvo ištremtas į Tomis miestą prie Juodosios jūros, kur ir mirė. Ištrėmimo priežastis nėra aiški.

Publijus Ovidijus Nazonas anksti išgarsėjo savo kūriniais. Jo kūrybą galima suskirstyti į kelias grupes:

1.    Ankstyvasis kūrybos laikotarpis iki 1 m. po Kr. – meilės poezijos laikotarpis.
2.    Mokslinių ir monologinių poemų kūrybos etapas – 2 – 3 m. po Kr.
3.    Tremties poezija nuo 8 – 18 m.

Pirmuoju laikotarpiu sukurtas vienas pirmųjų Ovidijaus kūrinių buvo „Amores“ („Meilės elegijos“), sudarytos iš trijų knygų, kuriose plėtojant kokį nors vieną motyvą vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Eilėraščiai skirti moteriai Korinai. Manoma, kad šiuo vardu buvo norėta sukurt poetinį įvaizdį. Ovidijaus meilės elegijos jau yra kitokios, nei jo pirmtakų: jis iš meilės elegijos modelio pereina prie objektyvaus meilės elegijos modelio. Meilė jose lengva ir lengvabūdiška lyg smagus žaidimas ar pikantiškas gyvenimo prieskonis. Asmeninius džiaugsmus Ovidijaus kūryboje pakeičia herojų meilės scenos ir būsenos aprašymai. Poetas dažnai naudojosi tokiais meilės motyvais, kuriems nereikalingas poeto išgyvenimų reiškimas. „Amorese“ aprašomi ne jausmai, o aplinka, esama daug parodijos ir ironijos elementų.

Po šio elegijų rinkinio greitai parašomas laiškų rinkinys „Heroides“ („Herojės“), kurį sudaro penkiolika poetinių laiškų. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl „Herojų“ laiškų žanro. Vieni priskiria šį kūrinį epistoliniam žanrui, kiti jį laiko elegijos žanro tąsa. Tačiau šiais laiškais rodoma, kad juos rašo moterys savo mylimiesiems. Rinkinyje vyrauja vienatvė ir liūdesys, mintys apie mirtį, meistriškai pasinaudojama veikėjų moterų charakteriais. Joms suteikiami individualūs bruožai (pvz.: kantri ir kukli Penelopė). Rinkinys parašytas eleginiu distichu ir  remiasi mitologija, į kurią įpinamos gyvenamojo meto realijos.

Kiek vėliau sukurtos didaktinės poemos „Ars amatoria“ („Meilės menas“) ir „Remedia amoria“ („Vaistai nuo meilės“). „Meilės meną“ sudaro trys knygos: pirmose dviejose yra duodami patarimai vyrams, kaip sužavėti moteris, o trečioje – šiuo ir kitais klausimais (ne tik viliojimo, bet ir apgaulės) patariama moterims. Antrajame kūrinyje „Vaistai nuo meilės“ patariama, kaip išsivaduoti nuo meilės. Manoma, kad pastarasis rinkinys buvęs priežastis Ovidijų ištremti.

Antruoju literatūros laikotarpiu per aštuonerius metus sukuriamas mitologinis epas „Metamorfozės“ apie romėniškumo esmę ir „Fastai“ arba „švenčių kalendorius“ apie romėnų šventes, jų kilmę ir apeigas.

„Metamorfozes“ arba „Pasikeitimus“ sudaro 15 knygų / dalių (apie 12 000 eilučių), kuriose Ovidijus supina daugiau kaip 250 mitų, kurie jungiami į vientisą kūrinį „Nepertraukiama daina“. Veikalo turinys – visa antikinė mitologija, išdėstyta sistemingai ir kiek galima chronologiškiau. Poema pradedama mitu apie pasaulio sukūrimą, o baigiama Julijaus Cezario mirtimi ir jo garbinimu. Kompozicinę struktūrą sudaro dvi dalys: mitologinis laikotarpis (1 – 11 knyga) iki Trojos karo ir istorinis laikotarpis nuo Trojos karo iki Augusto laikų (12 – 15 knyga).

Kiekviename pasakojime ryški apgalvota kompozicija. Novelę paprastai sudaro trys dalys: ekspozicija, pasakojimas ir pabaiga. Ovidijus tekstą jungia įvairiais meniniais būdais: komponavimo principais (jungiami mitai pagal ciklus), personažų panašumais, veiksmo vieta. Mėgstamas principas – rėminės kompozicijos metodas, kai vienas ciklas nesibaigia su viena metamorfoze, o tik yra jos pradžia. Poemos meninė mintis remiasi pasivertimais (tai nurodo ir pavadinimas: „Morfe“ – daug, „forme“ – pasikeitimas). Ovidijus rėmėsi Lukrecijaus teginiais, kad viskas kinta, tačiau nieks neišnyksta.

„Metamorfozės“ – daugelio žanrų mišinys iš romėnų poezijos: tai ir elegijos, didaktinės poemos, esama ir epo požymių. Jame gausu epitetų, alegorijų, retorikos elementų, o metrika – hegzametras.

„Fastai“  – eleginio distriko poema. Čia perpasakojami romėnų mitai susiję su kalendorinėmis šventėmis. Viena knyga skirta vienam mėnesiui. Tačiau iš viso parašytos tik šešios knygos – baigiama birželio mėnesiu. Būdamas tremtyje Publijus Ovidijus Nazonas šios poemos nebaigė.

Tremties poezija. Būdamas tremtyje Ovidijus sukuria du poezijos rinkinius: „Liūdesio elegijos“, parašytos iki 12 metų (sudaro penkios knygos), ir „Laiškai iš Ponto“, parašyti 13 – 16 metais (juos sudaro keturios knygos). Abu elegijų rinkiniai panašūs. Juose kalbama apie tremtinio dalią, prisimenama praeitis ir aprašoma slegianti dabartis – gamta atšiauri, o žmonės tamsūs ir žiaurūs. Ovidijus elegijose apgailestauja, kad neturi su kuo pasikalbėti, tad prašo leidimo grįžti, taip pat teisinasi dėl ankstyvesnės poezijos. Kūryba – vienintelė atgaiva tremtyje. Elegijose esama ir asmeninių išgyvenimų.

Neišliko rinkiniai, kuriuos poetas rašė getų kalba, eilėraščiai apie žvejybą ir eilėraštis apie kosmetiką, kuris vadinosi „Veido priežiūra“. Minima, kad Ovidijus buvo sukūręs tragediją „Medėja“. Amžininkų Ovidijus buvo vertinamas, o jo poezija skaityta, tačiau po jo ištrėmimo buvo duotas įsakymas jo knygas išimti iš bibliotekų ir sudeginti.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Neoterikai
Helėnizmo epacha
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

Literatūros pažanga ir vertinimas

Nuolatinis literatūros kitimas yra akivaizdus ir abejonių nekeliantis dalykas. Žymiai komplikuotesnis yra klausimas, kokia linkme suka literatūros raida. Ar ji cikliška, ar joje periodiškai kartojasi kilimas, branda ir sustingimas ar smukimas; ar ji yra jau atgyvenusi klestėjimo laiką, o dabar užleidžia vietą moksliniam mąstymui, ar ji eina pažangos kryptimi?

Žiūrint į didžiuosius visų laikų talentus, sunku kalbėti apie literatūros pažangą. B. Sruoga yra pastebėjęs, kad klausti, kas didesnis poetas – Puškinas ar Gėtė esą tiek pat beprasmiška, kaip klausti, kas didesnis ir gražesnis – Alpės ar Kaukazas: kiekvienas jų savaip tobulas ir neprilygstamas. Negalima literatūros pažangos matuoti pagal genijų, didžiųjų talentų skaičių, jų iškilimo laiką, juo labiau negalima manyti, jog vėliau parašyti kūriniai tobulesni už anksčiau sukurtuosius. Apie pažangą galima kalbėti  turint prieš akis tik bendrą literatūros lygį, bendrą meninių galimybių išaugimą. Be to, reikia dar pastebėti, kad literatūros augimo tempai ne visados buvo vienodi: nereikėtų pamiršti tokių aplinkybių, kaip spaudos draudimas.

APIE LITERATŪROS AUGIMO KRITERIJUS

Literatūra darosi vis mažiau priklausoma nuo tradicijų, kanono, literatūrinio etiketo (t.y. nuo požiūrio, jog vieni dalykai literatūroje tinka, dera, o kiti yra draudžiami , neleistini). Ilgainiui nyksta aklas paklusnumas literatūrinėms normoms, auga sąmoningas tradicijos suvokimas, laisvas kurių nors tradicinių dalykų panaudojimas (iš viso absoliučiai laisvos nuo tradicijų ir konvencinių normų literatūros negali būti).

Didėja asmenybės vaidmuo literatūroje, vis labiau vertinamas kūrinio individualumas, originalumas, autoriaus subjektyvumo atskleidimas kūrinyje. Komplikuojasi kūrinio sandara, sudėtingėja, pvz., pasakojimo technika: prasidėjusi paprastu įvykių išdėstymu, chronologine tvarka, šiandien ji pasiekė sudėtingą polifoninį skambėjimą.

Pamažu keitėsi literatūros vaizduojamojo pasaulio socialinė sfera: ne tik buvo įvedami „žemesnių“ socialinių sluoksnių atstovai, bet vis gilesnės, visapusiškesnės darėsi jų charakteristikos.

Pamažu stiprėjo humanistinis literatūros pradas: atsiskleidė vis naujų socialinių sluoksnių vertė, o toliau – tų sluoksnių atstovų bei atskiro žmogaus vertė. Literatūra ėmė orientuotis ne į tam tikrus luomus, bet atstovauti vis platesnėms visuomenės, tautos sluoksniams.

Plečiasi pasaulinė literatūros patirtis. Jokios tautos literatūra niekada nesiplėtoja izoliuotai nuo kitų tautų, tačiau per laiką kontaktai bei sąlygos gausėja ir įvairėja. Be to, istorijos raidoj gilėja tautinių literatūrų specifiškumas.

Menininkas pradeda kurti turėdamas labai bendro pobūdžio sumanymą, net nežinodamas, kokiu vaizdu jį realizuos. Tik darbo procese palaipsniui jam aiškėja būsimo kūrinio pavidalas ir tokiu būdu eina į priekį, kol randa jį tenkinantį sprendimą. Kūrybos procese menininkas apsipranta su raiškos medžiaga, išbando jos galimybes, pvz., poetas turi rast tinkamą žodį, pritaikyti pasirinktąjį metrą prie natūralaus kalbos ritmo ir atskirų žodžių kirčiavimo, laikytis žanro reikalavimų.

Norint gyviau pavaizduoti veikėjus, tinkamai sukomponuoti kūrinį, reikia didžiulės kūrybinių jėgų įtampos. Tačiau kuo sunkesnis yra kūrybinis sumanymas, tuo didesnį džiaugsmą teikia jo realizavimas. Nuodugniai kūrybos procesą yra aprašęs V. Majakovskis savo eseistiniame darbe „Kaip rašau eilėraštį“.

Kalbant apie kūrybą, dažnai susiduriame su „įkvėpimo“ sąvoka. Kūrybinio proceso metu, ypač pirmosiose jo stadijose, menininką apima didžiulis susijaudinimas, didelė emocinė įtampa: jis tarsi atitrūksta nuo aplinkinio pasaulio, nieko nemato ir negirdi. Menininko kūryba neretai (ypač romantizme) būdavo apgaubta išskirtinumo, šventumo aureole.  Bet įkvėpimas (ypač romantikų) siejamas su „kančios“ sąvoka. Tinkamiausio varianto ieškojimas susijęs su abejonėmis, nusivylimais, didžiuliu įtemptu, dažnai visas jėgas išsekinančiu, darbu. Pavyzdžiui, Tolstojus „Karą ir taiką“ ranka perrašė penkis kartus.

Kūrybos procese labai didelis vaidmuo tenka intuicijai, daug kas surandama, nuspėjama intuityviai, bet svarbų vaidmenį vaidina ir šviesus, aiškus protas, intelektas, ypač kūrinį baigiant, tikrinant sumanymo realizaciją, tvarkant kompoziciją.

Prozoje didelis minties svoris, sudėtinga problematika yra viena iš meniškumo sąlygų. Pasaulėžiūra – tai žmogaus principų, pažiūrų (filosofinių, mokslinių, politinių, moralinių, estetinių) visuma, nuo kurios priklauso žmogaus veiklos kryptis ir santykis su tikrove. Reikia pabrėžti politinių pažiūrų lyginamąjį svorį bendroje pasaulėžiūros sistemoje. Tačiau pasaulėžiūra – ne vien žinojimas, bet ir įsitikinimas, ne vien proto, bet ir širdies, ir valios dalykas. Tai žinojimas, kuris įpareigoja tam tikru būdu tvarkyti savo gyvenimą.

Nuo pasaulėžiūros priklauso, ką rašytojas pasirenka vaizduoti, ką jis laiko reikalingu, dėmesio vertu dalyku, taip pat, kaip jis tą pasirinktąjį dalyką interpretuoja. Tarp paties autoriaus žmogiškumo ir jo kūrybos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, ar Maironis būtų buvęs tuo, kuo yra, jei visa širdimi, visa esybe nebūtų gyvenęs savo tautos reikalais ir rūpesčiais?

Kita vertus, kūryba yra platesnė už pasaulėžiūrą. Didis rašytojas su savo pastabumu ir intuicija gali matyti ir vaizduoti tokius dalykus, kurių jis nemoka racionaliai pagrįsti ir interpretuoti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Meno kūrinys literatūros procese

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija

Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII – XIII  a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Taigi, keršydamas jis kaunasi su Hektoru ir jį nužudo – ir tai yra pagrindinė siužeto ašis.

Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ įvykiai trunka 51 karo dieną, tačiau pasakojimas toks detalus, kad rodosi, jog pasakojama apie visą karą iki Trojos žlugimo.

„Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito. Toks pasakojimo išdėstymas vadinamas chronologinio nesuderinamumo dėsniu.

„Odisėja“ – tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Odisėjas, Itakės valdovas, grįžta namo ir bando vėl užimti vyro vietą.

„Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia – kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje – Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti. Šioje pasakojimo vietoje Homeras nuoseklumo nesilaiko – pasakojimas tampa rėminės kompozicijos.

PALYGINIMAS: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje. Šios siužeto linijos susikerta, kai yra žudomi jaunikiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
Po Homerinis epas

Galimas kūrinio analizės planas

Prozos kūrinį galima analizuoti pasitelkus tam tikrą analizės metodą, pvz.: pradedant nuo svarbiausių dalykų ir einant prie antraeilių, tačiau reiktų nepamiršti, kad kūrinio analizė tai nėra vien pastebėjimų išsakymas kokia nors pasirinkta seka, t.y. vardijam viską tik apie erdvę, tik apie laiką, tik apie veikėjus…  Visada kalbant apie pagrindinius kūrinio elementus derėtų prasmingai minėti ir antraeilius (pvz.: nuotaika, kompozicija ir kt.), kad susidarytų kūrinio visumos giluminis vaizdas.

Taigi, siūlau vieną iš kūrinio analizės planų:

1. Kūrinio žanras, analizuojamo teksto tipas;

2. Pasakotojo, kalbančiojo, veikėjo situacija, teksto kompozicija, problematika, vertybės, kontekstas;

Peizažo analizė:

1. Vaizdo išdėstymas;
2. Vaizdo centras;
3. Akustika (spalva);
4. Leksika;
5. Gamtos ir veikėjo jausmų paralelės;
6. Autoriaus balsas (jo gali ir nebūti);
7. Peizažo reikšmė, kai jis vaizduojamas tam tikroje teksto vietoje.

Vidinio monologo analizė:

1. Situacija;
2. Teksto konstravimo principai;
3. Minčių kaita;
4. Kalbos tonas;
5. Emocijos, savijauta;
6. Autoriaus, pasakotojo pozicija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas ir pasakotojas
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Pasakojimas pirmu asmeniu
Svarbiausi prozos teksto elementai