Pasakojimas pirmu asmeniu

Pasakojime pirmu asmeniu kalba skiriama pašnekovui, nors dažnai adresatas ir kalbėtojas yra tas pats asmuo. Pasakotojas tarsi pasakoja sau savo paties nutikimus, biografiją, kurią jis pats puikiai žino, tuo tarpu vidiniame monologe adresato nematyti. Čia pasakojimą pirmu asmeniu dažniausiai pertraukia žodeliai: galvojau, maniau, svajojau… Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu.

Bene vienintelė tokio ženklo paskirtis – paaiškinti skaitytojui psichinės realybės pobūdį. Tai savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. Herojus, pasakodamas sau savo istoriją, išryškina pasakojamos situacijos sąlygiškumą, tad tokiai situacijai toli iki psichologinio autentiškumo, sąmonės srauto. Vidinis monologas yra skirtas skaitytojui; juo kuriamas autentiškumo įspūdis, kad kalba liejasi savaime. Tuo tarpu pasakojime pirmu asmeniu tą nuoseklų pasakojimą apie praeitį bandoma apvilkti vidinio monologo rūbais, sudarant įspūdį, jog tai yra sąmonės srauto momentas. Taigi, jeigu bandytume išrikiuoti kalbinę raišką pagal psichologinį autentiškumą, matysime, kad žemiausioje pakopoje įsikurs epinis pasakojimas -> pasakojimas pirmu asmeniu -> vidinis monologas -> autentiškiausias sąmonės srautas.

Pasakojimas pirmu asmeniu turi ne tik komunikacinę funkciją. Pasakojimą pirmu asmeniu nuo vidinio monologo skiria didesnė distancija. Čia atsiskiria dvejopas laiko – erdvės matmuo ir dvejopa autoriaus – pasakotojo pozicija. Ypač ryškiai atsiskiria kalbinė (lingvistinė) herojaus ir pasakotojo charakteristika, nes iš tiesų pasakotojo ‚aš“ intelektiniu, moraliniu atžvilgiu pranoksta herojaus „aš“. Tai yra sąmoningas dvejopo kalbėjimo būdas epikoje. Pasakotojo atotrūkis nuo herojaus būdingas šiuolaikinei pasaulio epikai. Be abejo, rašytojas, užsidėjęs pasakotojo kaukę, gali sėkmingai imituoti savo herojaus kalbos ar mąstymo būdą, tačiau spontaniškumo įspūdis kuriamas sąmoningai, atsižvelgiant į kūrinio vidaus ar kitas estetines savybes.

Pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išlieka didesnė ar mažesnė epinė distancija, negali sukurti tokio autentiško įspūdžio, kaip vidinis monologas. Iškyla klausimas, kodėl rašytojas vis dėlto pasitelkia šį rašymo būdą iš anksto žinodamas apie ribotas galimybes? Manoma todėl, kad pasakojimas pirmu asmeniu atlieka tokias funkcijas, kurių negali atlikti vidinis monologas. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti laiko istorinę perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybę vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedideliuose teksto atkarpose.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Požiūrio taškas ir epinė distancija
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *