Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Be Prano Mašioto tuo laikotarpiu ne ką mažiau svarbus ir Antanas Giedrius Giedraitis. Jis ne tik rašytojas, bet ir pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. Jo veikloj svarbūs trys etapai, kuriuos sąlygojo atbudusi tautos sąmonė, nepriklausomos valstybės gyvavimas ir Lietuvos vadavimasis iš okupacijos.

Bet svarbiausias objektas iš mūsų požiūrio taško yra A. G. Giedraičio kūryba vaikams – pasakos. Jų esama ir perkurtų, ir originalių, ir stilizuotų. Antanas Giedrius Giedraitis debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (1917 m.). Nuo to laiko Lietuvoje ir išeivijoje išleido penkiolika knygų.

Pagal literatūros pasakų ryšį su tautosakinėmis galima skirti tokias A. G. Giedraičio pasakas:

• Rašytojo redaguotos ir perkurtos liaudies pasakos;
• Stilizuotos, besiremiančios folkloro siužetais pasakos;
• Originalios.

Pirmajai grupei priklausytų tokie rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922 m.), „Pasakos (1930 m.). „Sutemų šukos“, „Užburti keliai“, „Aišvydo pasakos“ yra ir stilizuotos, ir originalios. Pagal pasakų poetikos ypatumus pirmiausia išsiskiria alegorinės pasakos („Saulutė“, „Žvakės galiukas“, „Igniukas“, „Amžius“) – jose tautosaka prislopinta, vyrauja netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, įprasminantis apibendrintą mintį. Šiam tipui artimos romantinės lyrinės pasakos. Romantinės lyrinės pasakos paremtos detaliau paryškintu veikėjų jausmų ir išgyvenimų poetizavimu. Kūrinio fabula neapibrėžta („Pienių žiedai“, „Laimingas karalaitis“, Leputis“, „Rožė“ ir kt.). Buitinėse animalistinėse pasakose romantinis pradas labiau apribotas, daugiau dėmesio skiriama tikroviškam bet personifikuotam gamtos vaizdavimui („Gaidžio giesmė“, „Obelis ir ąžuolas“, „Ką pasakė vyža“ ir kt., taip pat pasaka – apysaka „Murklys“.).

A. G. Giedraičio kūryba paremta neoromantine pasaulėjauta – tik vienas žingsnis nuo realybės iki pasakos. Kūriniai dvelkia fantastiškumu ir paslaptingumu.

Nuo 1930 metų vaikų literatūroje nuo didaktizmo, moralizmo ir informacijos sukama į psichologiškumą – vaizduojamai vaiko siekiai, veržimasis į laisvę ir nuotykių pasaulį. Ištobulinama silabotoninė literatūros forma.

Tuo metu ima rašyti Vytė Nemunėlis. Vaikų literatūroje šiuo slapyvardžiu kuria Bernardas Braždžionis.

Bernardas Braždžionis vaikų literatūrai itin svarbus vienu dalyku, kad 1942 m. – 1943 m. „Žiburėlio“ žurnale išspausdino vaikų literatūros teorijos apybraižą „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje analizavo Vytės Nemunėlio poeziją.

Bernardas Braždžionis debiutavo kiek anksčiau, dar 1931 – aisiais rinkinėliu „Mažųjų pasaulis“. Nuo tada pasirodė eilėraščių rinkiniai ir Lietuvoje, ir išeivijoje: „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Pūrienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Po tėvynės dangumi“. 1995 m. išleido rinktinę „Tėvų nameliai brangūs“, poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“.  Taigi, apie 20 knygų vaikams.

Knygose vaiko pasaulis atsiveria per tris plotmes: folklorinę, moralinę ir religinę. Labai svarbus autoriaus kūryboje folkloras. Gausu intarpų ir liaudies dainų, žaidimų, gyvūnijos apdainavimų. Eilėraščių forma primena dainą, kurios pagrindinės temos yra dievas, gamtos pasaulis, žaidimai, mokslas, darbas, meilė tėvynei.

Eilėraščiuose yra ir skirtybių: skirtingi yra berniukų ir mergaičių žaidimai. Berniukai aktyvesni: jie skrenda, joja, patys daro žaislus. Mergaičių žaidimai susiję su buitimi – jos yra mamos pagalbininkės. Vaikai žaislus pasigamina iš ilgesio, nes tik taip galima pasiekti tėvynę (Egzodo periodu). Tuo metu išauga eilėraštis su nonsenso elementais.

Negalima pamiršti ir Leonardo Žitkevičiaus – Lietuvos poeto, žurnalisto, redaktoriaus. Leonardas Žitkevičius 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, nuo 1939 metų studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete, o vėliau kurį laiką mokytojavo, rašė eilėraščius vaikams ir spausdino „Vyturyje“. Žinomas knygelėmis „Čyru vyru pavasaris“ (poezija vaikams, 1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Šilkai ir vilkai“ (satyriniai eilėraščiai, 1950 m.) ir kitomis knygelėmis.

L. Žitkevičiaus poezijoje daug veiksmo, dinamiškų situacijų, džiugesio, juoko. Autorius kreipia vaiko dėmesį į žaidimą, garsų sąskambius, eilėraščio formą. Taip pat gausu garsažodžių. Eilėraščiuose autorius žaidžia absurdiškomis situacijomis, vienas pirmųjų pavaizduoja alogizmus.

Egzodo laikotarpiu Žitkevičaus iškyla kaip minties poetas, o ne tik linksmintojas. Būtent tuose eilėraščiuose svarbus tėvynės meilės motyvas, gal dėl to ir patys posmai graudesni, lyriškesni.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Pasakojimas pirmu asmeniu

Pasakojime pirmu asmeniu kalba skiriama pašnekovui, nors dažnai adresatas ir kalbėtojas yra tas pats asmuo. Pasakotojas tarsi pasakoja sau savo paties nutikimus, biografiją, kurią jis pats puikiai žino, tuo tarpu vidiniame monologe adresato nematyti. Čia pasakojimą pirmu asmeniu dažniausiai pertraukia žodeliai: galvojau, maniau, svajojau… Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu.

Bene vienintelė tokio ženklo paskirtis – paaiškinti skaitytojui psichinės realybės pobūdį. Tai savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. Herojus, pasakodamas sau savo istoriją, išryškina pasakojamos situacijos sąlygiškumą, tad tokiai situacijai toli iki psichologinio autentiškumo, sąmonės srauto. Vidinis monologas yra skirtas skaitytojui; juo kuriamas autentiškumo įspūdis, kad kalba liejasi savaime. Tuo tarpu pasakojime pirmu asmeniu tą nuoseklų pasakojimą apie praeitį bandoma apvilkti vidinio monologo rūbais, sudarant įspūdį, jog tai yra sąmonės srauto momentas. Taigi, jeigu bandytume išrikiuoti kalbinę raišką pagal psichologinį autentiškumą, matysime, kad žemiausioje pakopoje įsikurs epinis pasakojimas -> pasakojimas pirmu asmeniu -> vidinis monologas -> autentiškiausias sąmonės srautas.

Pasakojimas pirmu asmeniu turi ne tik komunikacinę funkciją. Pasakojimą pirmu asmeniu nuo vidinio monologo skiria didesnė distancija. Čia atsiskiria dvejopas laiko – erdvės matmuo ir dvejopa autoriaus – pasakotojo pozicija. Ypač ryškiai atsiskiria kalbinė (lingvistinė) herojaus ir pasakotojo charakteristika, nes iš tiesų pasakotojo ‚aš“ intelektiniu, moraliniu atžvilgiu pranoksta herojaus „aš“. Tai yra sąmoningas dvejopo kalbėjimo būdas epikoje. Pasakotojo atotrūkis nuo herojaus būdingas šiuolaikinei pasaulio epikai. Be abejo, rašytojas, užsidėjęs pasakotojo kaukę, gali sėkmingai imituoti savo herojaus kalbos ar mąstymo būdą, tačiau spontaniškumo įspūdis kuriamas sąmoningai, atsižvelgiant į kūrinio vidaus ar kitas estetines savybes.

Pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išlieka didesnė ar mažesnė epinė distancija, negali sukurti tokio autentiško įspūdžio, kaip vidinis monologas. Iškyla klausimas, kodėl rašytojas vis dėlto pasitelkia šį rašymo būdą iš anksto žinodamas apie ribotas galimybes? Manoma todėl, kad pasakojimas pirmu asmeniu atlieka tokias funkcijas, kurių negali atlikti vidinis monologas. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti laiko istorinę perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybę vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedideliuose teksto atkarpose.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Požiūrio taškas ir epinė distancija
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Požiūrio taškas ir epinė distancija

Šios dvi kategorijos kalba apie epikos vidinę sąrangą. Pasakojimas kaip toks yra meninio pasaulio kūrimo būdas epikoje, charakteringiausias jos bruožas. Pasakojimas neįsivaizduojamas be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir adresato. Šie elementai ir sudaro vadinamąją epinę situaciją. Pasakotojas (naratorius) yra savotiškas tarpininkas tarp anksčiau įvykusios istorijos ir skaitytojo. Adresatas istoriją sužino netiesiogiai, bet iš tarpininko. Toks vaizdavimo būdas, „tarpiškumas“, yra specifinis epinės literatūros požymis, išskiriantis epiką iš kitų rūšių: lyrikos ir dramos. Abstrakčiai kalbant, kiekvienas epikos tekstas turi savo kūrėją, tačiau ne kiekviename epikos tekste galima aptikti autoriaus ir pasakotojo pėdsakus.

Kaip pavyzdį paimkim V. Pietario „Algimantą“ – patį pirmąjį istorinį romaną. Jame pasakojami įvykiai, komentuojami veikėjų išgyvenimai pasakotojo vardu. Tuo tarpu autobiografiniame V. M. Putino romane „Altorių šešėly“ pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Antra vertus, abu tekstai yra panašūs pagal aprašymo objektą, t.y., istorines realijas, geografinių vaizdų kūrimo būdą. Tekstai skiriasi epinės situacijos atžvilgiu: istoriniame tekste nerandame jokios užuominos apie tai, kas, kada, kur kalba, tuo tarpu autobiografiniame romane pirmas asmuo nurodo kalbos objektą. Kalbančiojo raiškos pobūdis lemia esmines teksto ypatybes, todėl pasakotojo paveikslas, pozicija gali būti pasakojamų būdų klasifikacijos pagrindu. Pagal tai, kieno vardu kalbama, epinis pasakojimas skirstomas į: objektyvizuotą (pvz.: V. Pietario „Algimantas“) ir subjektyvųjį. Kitaip tariant, šie du pasakojimo būdai nulemia epinio kūrinio išeities tašką, autoriaus poziciją, kuri vadinama požiūrio tašku.

Požiūrio taškas – tai daugiau ar mažiau fiksuota pozicija, iš kurios pavaizduotas pasaulis yra stebimas ir vertinamas epikos kūrinyje. Jis visuomet egzistuoja epikoje, net ir pačiame neutraliausiame pasakojime, kitaip neįmanoma perteikti įvykių, jų išdėstyti, paaiškinti.
Paprastai epiniuose kūriniuose įvykis ar istorija pasakojamojo momento atžvilgiu jau būna įvykusi. Šią situaciją pabrėžia būtasis laikas arba kartais laikų kaita. Taigi, epiniame kūrinyje galima išskirti du erdvės-laiko planus: fabulos erdvė-laikas ir pasakojimo veiksmo erdvė-laikas. Pasakojimo planas paprastai nekrinta į akis, jį užgožia fabulos planas. Toks dviplaniškumas yra universalus prozos bruožas, leidžiantis laisvai judėti erdvėje ir laike. Nesunku suprasti, kad tarp dviejų pasakojimo planų (fabulos ir pasakojimo veiksmo plano) yra tam tikras nuotolis: erdvės ir laiko tarpsnis. Tą atstumą tarp fabulos erdvės-laiko ir pasakojimo veiksmo erdvės-laiko vadiname epine distancija.

Tradicinėje (klasikinėje) epikoje  (pvz.: romane) savaime reikšmingas yra tik pasakojimas, t.y., naratoriaus kalba, o veikėjų žodžiai ir mintys tampa svarbiais semantiniais kūrinio elementais tik tada, kai jiems pritaria autorius. Priešingu atveju, veikėjų saviraiška tėra charakterio kūrimo būdas, psichologiškai prasmingas gali būti, bet mažai tada pasakantis apie autoriaus idėją. Epinė distancija (požiūrio taškas yra vienas iš jos elementų) suformuodama meninio pasaulio pasakojimo būdą (t.y., laiko-erdvės struktūrą) kartu lemia to pasaulio suvokimą ir vertinimą. Pasakojimas, kuriame epinė distancija ryški, vadinamas epiniu pasakojimu, o romanas, kuriame toks pasakojimas vyrauja, vadinamas epiniu romanu.

VIDINIS MONOLOGAS

Skaitytojas, norėdamas orientuotis meniniame pasaulyje, turi susivokti jo erdvės-laiko koordinatėse, užčiuopti centrą, iš kurio pasaulis matomas. Tradicinis skaitytojas yra įpratęs, kad jam iš karto būtų nurodytas meninio pasaulio centras. Ilgametės prozos tradicijos įpratino skaitytoją prie pastovios to centro vietos. Tas centras paprastai būdavo atskirtas nuo pavaizduoto pasaulio didesne ar mažesne epine distancija. Tai, kas buvo praeityje, aiškiai turėjo prisiminimų funkciją, kas vyksta dabar ar vyks ateityje, turėjo perspektyvų prasmę. Apie šuolius erdvėje ir laike būdavo informuojama žodžiais „po dviejų metų“, „viename kaime“ ir t.t. tipiniame pasakojime erdvės-laiko vienovė buvo viena iš tvirčiausių taisyklių.

Tuo tarpu modernėjančioje literatūroje, pvz., vidinio monologo prozoje, iš pagrindų pasikeitė klasikinė epinė situacija. Čia nebelieka savarankiškos istorijos, įvykio, kuris būtų pasibaigęs iki pasakojimo momento istorijos. Kita savybė, kad skaitytojas nemato istoriją pasakojančio asmens – pasakotojo. Vietoje trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) likęs tik esamasis laikas ir ta dabartis vidiniame monologe yra akimirkos šuoliai, per kuriuos pasireiškia personažo sąmonėje spontaniškai atsinaujinančios mintys, žodžiai, pojūčiai. Tokį momento pavidalą įgyja net tai, kas, objektyviai žiūrint, personažui yra praeitis ar įsivaizduojama būsiant ateityje. Esamojo laiko situacija, įspūdis, sąmoningai yra stiprinami. Dažniausiai vidiniame monologe griaunamas nuoseklumas, imituojant, atkuriant vidinį mąstymą, deformuojant kalbos struktūrą (šokant į kitą mintį, trumpinant sakinius).

Vidinio monologo „dabartiškumą“ daugelis tyrinėtojų laiko esminį to monologo požiūriu. Čia vidinių ir išorinių įvykių grandinė išyra ir egzistuoja ne pasakotojo dėka, o tarsi savaime, tarsi sąmonės srautas būtų materialus laiko tėkmės pavidalu. Nors vidinio monologo prozoje paprastai kalbama pirmu asmeniu, tačiau jis anaiptol nesutampa su autoriumi. Šioms kategorijoms atskirti yra sukurti atskiri terminai.

Herojus, kurio sąmonės ekrane atspindimas ir vidinis, ir išorinis pasaulis, vadinamas mediumu. Herojus, kuris dalyvauja veiksme ir kartu pasakoja apie jį pirmu asmeniu, vadinamas pasakotoju. Dažnas pasakotojas epikoje, kuris viską žino, ko žmonėms neduota žinoti (žino, ką personažai galvoja, gali kilnotis laike, vietose), vadinamas visažiniu pasakotoju – naratoriumi.

Vidinio monologo prozoje mediumas yra pati dažniausia figūra, tačiau ji tik yra išgyvenimo, bet ne veiksmo subjektas. Mediumas vadinamas ir kalbos subjektu, kadangi jis pats nepasakoja, o kažkas kitas fiksuoja jo sąmonės srautą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų