Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Socialinė – buitinė proza – tai viena iš literatūros rūšių, perėjusių ir į vaikų lektūrą. Kūriniuose imti vaizduoti vaikų likimai. Tai susiję su XIX a. socialinėm problemom. Rašytojai bandė perteikti vaiko situaciją.

Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas  (1812 – 1870 m.) anglų rašytojas, žymiausias anglų romano kūrėjas, kurio kūrybą reprezentuoja socialinės buitinės literatūros modelis. Kūriniai į vaikų lektūrą perėjo todėl, kad juose yra vaizduojami vaikų likimai, charakteriai ir išgyvenimai. Dikensas sugebėjo per išorinius dalykus skverbtis į psichologiją. Kūriniams būdingi dinamiški siužetai. Realistinė literatūra formavosi greta romantinės literatūros, todėl intriga, nuotykis būdingi ir realistinei prozai. Dikensas vienas pirmųjų socialinėje buitinėje literatūroje suformavo vaiko koncepciją. Jo romanams būdingos nelaimingos vaikystės koncepcija. Kūriniais jis teigia, kad vaikas yra socialinių aplinkybių auka, vaiko likimas priklauso nuo išorinių reiškinių. Vaikas – pati nelaimingiausia būtybė; vaikas – visuomenės sąžinė. Dikensas savo kūriniais byloja, kad vaikai turi turėti vaikystę.

1839 m. pasirodė jo romanas „Oliverio Tvisto nuotykiai“, kurio siužeto genezė remiasi į konkretų socialinį reiškinį – Anglijoje įkurti vaikų namai berniukams. Dikensas tai ir vaizduoja. Visas siužetas sukasi apie herojaus veiksmus. Rašytojas sąžiningas pasakodamas Oliverio biografiją. Svarbi eigai tokia scena – papildomos košės porcijos prašymas, nors tai neįmanoma. Oliveris bėga iš tų namų. Veiksmas perkeliamas į Londoną, o čia vaikas atsiduria valkatų ir beglobių draugijoje. Veikėjas blaškomas tarp gėrio ir blogio. Dikensui svarbu pavaizduoti ne nusikaltimą, bet parodyti, kaip vaiko prigimtis visad gręžiasi į doros polį. Vaikas veržiasi į gėrį. Romanui įtakos turėjo romantinis kontekstas, todėl romane yra ir netikėtų scenų. Dikensono jėga – jo charakterių kūrimas.

Džeimsas Grinvudas – (1833 – 1929) dar vadinamas Džeimso pasekėju, parašė romaną „Mažasis driskius“, kuris turi biografinio pobūdžio elementų. Tai socialinis buitinis romanas, kuriame vaizduojama kova už egzistenciją.

Hektoras Malo – (1830 – 1907) prancūzų rašytojas, studijavęs teisę, vėliau dirbęs notaro pasiuntiniu, dar vėliau buvęs žurnalistas. Jį išgarsino romanai „Meilužiai“, „Sutuoktiniai“ ir „Vaikai“, išleisti serijoje „Meilės aukos“. Rašytojas sukūrė apie 70 romanų, todėl yra laikomas reikšmingu realistinės prancūzų mokyklos atstovu.

Ryškiausi romanas „Romenas Kalbri“, „Be šeimos“ (1838 m.), „Šeimoje“, kurie yra skaitomi vaikų. Išleidus romaną „Romenas Kalbri“ paplito cirko tema. Čia skleidžiasi našlaičio pamestinuko istorija. Pabėgęs iš šykštuolio dėdės namų, susideda su artistų trupe iš cirko. Neilgai pabuvęs, su liūtų dresuotoja iš ten pabėga, veda, atsisako savo svajonės tapti jūrininku.

Istorija pasakojama pirmu asmeniu, sudaromas įspūdis, lyg veikėjas dalintųsi savo praeitimi, prisiminimais. Herojus drąsus, sąžiningas, atlaikęs gyvenimo išbandymus, niekad nepraradęs vilties.

Nuo nuotykių romane jaučiamas stiprus nukrypimas į šeimą. Malo kuria ne tokį raiškų pasakojimą, kaip Dikensas, tačiau įtikinantį. Malo herojus papuola į gerų žmonių rankas. Romano originalumą išryškina netikėti siužeto vingiai, kalba – aiški, paprasta, tačiau gausi meninių priemonių. Manoma, kad tam įtakos turėjo romanas „Nusikaltimas ir bausmė“.
Jo romanas baigiasi sentimentaliai.

Žorž Sand – parašo romaną „Mažiji Fadetė“, kuris balansuoja ant romantizmo ir realizmo ribos. Aktualizuoja dvynukų psichologiją. Jos kūrinyje ryškios dvi kryptys:
•    aktualizuojamas vaikų bendrumas;
•    ryškinamas Fadetės paveikslas.
Svarbiausia romano mintis – graži siela negražiame kūne.

Henrietė Bičer – Stoun – garsi romanu „Dėdės Tomo trobelė“. Jos atėjimas į literatūrą susijęs su XIX a. vidurio Amerikos reiškiniu – negrų kova dėl paleidimo iš vergovės. Negrų vergovė rodoma kaip socialinis reiškinys. Romane pasisakoma prieš Amerikos įstatymus, kovojama už žmogiškumą.

Fiodoras Dostojevskis ir jo garsus romanas „Broliai Karmazovai“ – vaizduoja vaikų likimus. Dostojevskio požiūris artimas Dikenso tradicijai, bet šis romanas – tai kūrinys ne vaikams.

Antonas Čechovas  irgi kelis kūrinėlius yra adresavęs vaikams, pvz.: apsakymas „Vaikai“. Žavi psichologiniu subtilumu ir mokėjimu prasiskverbti į vaikų vidinį pasaulį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje