Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.
Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo 
pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.
Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.
Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.
Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.
Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.
Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.
Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).
Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.
Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.“
Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas. Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.“
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje
