Autoriai, rašę gamtos tema XIX a. pab. – XX a. pr.

Ypatinga vieta priklausė Kanados ir Amerikos rašytojams, nes tuo metu gamtos ir civilizacijos konfliktas vyko labai atvirai.

Ernestas Setonas Tompsonas (1860 – 1946). Rašytojas gimė Anglijoje, bet kai jam buvo šešeri metukai, tėvai persikėlė gyventi į Kanadą. Vaikystėje Ernestas dažnai laiką leisdavo miške stebėdamas bei piešdamas gyvūnus. Augdamas rašytojas patyrė žmogiškąjį santykį su gamta, todėl jo pasakojimai apie gyvūnus kupini ne tik švelnumo, bet ir skausmo. Kaip rašytojas debiutavo apsakymų rinkiniu „Mano gyvulėliai“. Tompsonas yra šios ir daugelio kitų savo knygų iliustratorius. Jo vietą literatūroje mokslininkai lygina su Č. Darvino vieta moksle.

Iki XIX a. vidurio nemažai mokslininkų laikėsi nuomonės, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai egzistuoja atskirai, tačiau rašytojas savo kūryba įrodė priešingai. Jo knygų herojai buvo ne žmonės, o gyvūnai.

Lietuvoje išleistos rašytojo knygos: „Vinipego vilkas ir kiti pasakojimai”(1930); „Jonukas ir Samukas” (1933); „Domino” (1940); „Lobas – vilkų karalius” (1958, 1984); „Rolfas giriose” (1960); „Mažieji laukinukai” (1961); „Vinipego vilkas” (1974); „Meškiukas Džonis” (2003).

Tompsonas vaizdavo net ir tragišką gyvūno lemtį. Visi pasakojimai portretiniai, kūrinio centre – vieno gyvūno likimas. Dažnai kuriamas toks siužeto tipas, kuriame derinamas vaikystės pasaulis ir pažintiniai dalykai. Tompsonas nebuvo siužetų meistras, nesiekė intrigų, bet tekstų įdomumą lėmė aprašomi pasaulio gamtos vaizdai.

Džeimsas Kervudas (1878 – 1927) – Kanados rašytojas, iki 13 metų augęs kaimo aplinkoje. Parašė iš viso 26 knygas ir yra laikomas Tompsono idėjų tęsėju.

Į lietuvių kalbą išverstos: „Vilkšunis – Kezanas“, „Šiaurės klajūnai“, „Meškinas Tiras“, „Uolinių kalnų valdovas“.

Apysakoje „Vilkšunis – Kezanas“ ryškinama gyvūno instinkto jėga. Vaizduojamas gyvūnas, kuris yra pusiau vilkas, pusiau šuo. Įžeistas žmogaus jis pabėga į gamtą, bet visą laiką blaškosi tarp savo laukinės prigimties ir žmogaus.

Apysakoje „Meškinas Tiras“ ryškios dvi linijos – meškino ir medžiotojo.  Linijas jungia konfliktas tarp gyvūno noro išlikti ir medžiotojo aistros. Siužetą pagyvina meškino ir sutikto meškiuko draugystė. Viena dramatiška situacija paskatina žmogų atsikratyti medžiotojo aistros.

Džekas Londonas (1876 -1916) – amerikiečių rašytojas, parašęs per penkiasdešimt knygų: romanų ir trumpų apsakymų, daug straipsnių ir politinių apybraižų. Žinomiausi jo kūriniai: romanas „Martinas Idenas“, „Jūrų vilkas“, „Rytas aušta“, „Mėnulio slėnis“, apysakos „Baltoji iltis“, „Protėvių šauksmas“, „Smokas Belju“ ir kitos.

„Baltoji iltis“ – šiaurės kraštų baltosios tylos vaizdai. Aplinka lemia visą dramatizmą. Autorius akcentuoja gyvūno prisirišimą prie kilnaus žmogaus ir priešingą gyvūno jausmą prie nedorėlio.

Šioje temoje reiktų minėti ir Antoną Čechovą – rusų autorių, dramaturgą, trumpo apsakymo meistrą, kurio kūrinėliuose svarbūs psichologiniai išgyvenimai.

Taip pat minėtini Dmitrijus Narkisovičius Maminas-Sibiriakas, parašęs 120 kūrinių vaikams (dėmesį skyrė rūsčiai Uralo gamtai, akcentavo jos saugojimo idėją), ir Feliksas Zaltenas, su kūrinėliais „ Bembis“, „Bembio vaikai“, kurie balansuoja ant realistinės ir pasakinės prozos ribos.

Apibendrinant galima sakyti, kad XIX a. pab. – XX a. pr.  realistinėje prozoje apie gamtą įsigalėjo ne gamtos sudvasinimo ar suromantizavimo vaizdai, o realistinis vaizdas, gamtos dėsniai. Rašytojai rėmėsi biografinio kūrinio modeliu, kartais subtiliai iš realistinio kūrinio buvo vedamos paralelės į jauno žmogaus vaizdavimą ar apibendrinimus. Moralinė problematika kūriniuose derinama su pažintiniais tikslais, kurie dominuoja, bet moralė irgi nėra atmetama. Visus kūrinius vienijo bendra meilės gamtai idėja, noras parodyti gamtos pasaulio instinktyvų kilnumą prieš žmogaus silpnybes.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Socialinė – buitinė proza – tai viena iš literatūros rūšių, perėjusių ir į vaikų lektūrą. Kūriniuose imti vaizduoti vaikų likimai. Tai susiję su XIX a. socialinėm problemom. Rašytojai bandė perteikti vaiko situaciją.

Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas  (1812 – 1870 m.) anglų rašytojas, žymiausias anglų romano kūrėjas, kurio kūrybą reprezentuoja socialinės buitinės literatūros modelis. Kūriniai į vaikų lektūrą perėjo todėl, kad juose yra vaizduojami vaikų likimai, charakteriai ir išgyvenimai. Dikensas sugebėjo per išorinius dalykus skverbtis į psichologiją. Kūriniams būdingi dinamiški siužetai. Realistinė literatūra formavosi greta romantinės literatūros, todėl intriga, nuotykis būdingi ir realistinei prozai. Dikensas vienas pirmųjų socialinėje buitinėje literatūroje suformavo vaiko koncepciją. Jo romanams būdingos nelaimingos vaikystės koncepcija. Kūriniais jis teigia, kad vaikas yra socialinių aplinkybių auka, vaiko likimas priklauso nuo išorinių reiškinių. Vaikas – pati nelaimingiausia būtybė; vaikas – visuomenės sąžinė. Dikensas savo kūriniais byloja, kad vaikai turi turėti vaikystę.

1839 m. pasirodė jo romanas „Oliverio Tvisto nuotykiai“, kurio siužeto genezė remiasi į konkretų socialinį reiškinį – Anglijoje įkurti vaikų namai berniukams. Dikensas tai ir vaizduoja. Visas siužetas sukasi apie herojaus veiksmus. Rašytojas sąžiningas pasakodamas Oliverio biografiją. Svarbi eigai tokia scena – papildomos košės porcijos prašymas, nors tai neįmanoma. Oliveris bėga iš tų namų. Veiksmas perkeliamas į Londoną, o čia vaikas atsiduria valkatų ir beglobių draugijoje. Veikėjas blaškomas tarp gėrio ir blogio. Dikensui svarbu pavaizduoti ne nusikaltimą, bet parodyti, kaip vaiko prigimtis visad gręžiasi į doros polį. Vaikas veržiasi į gėrį. Romanui įtakos turėjo romantinis kontekstas, todėl romane yra ir netikėtų scenų. Dikensono jėga – jo charakterių kūrimas.

Džeimsas Grinvudas – (1833 – 1929) dar vadinamas Džeimso pasekėju, parašė romaną „Mažasis driskius“, kuris turi biografinio pobūdžio elementų. Tai socialinis buitinis romanas, kuriame vaizduojama kova už egzistenciją.

Hektoras Malo – (1830 – 1907) prancūzų rašytojas, studijavęs teisę, vėliau dirbęs notaro pasiuntiniu, dar vėliau buvęs žurnalistas. Jį išgarsino romanai „Meilužiai“, „Sutuoktiniai“ ir „Vaikai“, išleisti serijoje „Meilės aukos“. Rašytojas sukūrė apie 70 romanų, todėl yra laikomas reikšmingu realistinės prancūzų mokyklos atstovu.

Ryškiausi romanas „Romenas Kalbri“, „Be šeimos“ (1838 m.), „Šeimoje“, kurie yra skaitomi vaikų. Išleidus romaną „Romenas Kalbri“ paplito cirko tema. Čia skleidžiasi našlaičio pamestinuko istorija. Pabėgęs iš šykštuolio dėdės namų, susideda su artistų trupe iš cirko. Neilgai pabuvęs, su liūtų dresuotoja iš ten pabėga, veda, atsisako savo svajonės tapti jūrininku.

Istorija pasakojama pirmu asmeniu, sudaromas įspūdis, lyg veikėjas dalintųsi savo praeitimi, prisiminimais. Herojus drąsus, sąžiningas, atlaikęs gyvenimo išbandymus, niekad nepraradęs vilties.

Nuo nuotykių romane jaučiamas stiprus nukrypimas į šeimą. Malo kuria ne tokį raiškų pasakojimą, kaip Dikensas, tačiau įtikinantį. Malo herojus papuola į gerų žmonių rankas. Romano originalumą išryškina netikėti siužeto vingiai, kalba – aiški, paprasta, tačiau gausi meninių priemonių. Manoma, kad tam įtakos turėjo romanas „Nusikaltimas ir bausmė“.
Jo romanas baigiasi sentimentaliai.

Žorž Sand – parašo romaną „Mažiji Fadetė“, kuris balansuoja ant romantizmo ir realizmo ribos. Aktualizuoja dvynukų psichologiją. Jos kūrinyje ryškios dvi kryptys:
•    aktualizuojamas vaikų bendrumas;
•    ryškinamas Fadetės paveikslas.
Svarbiausia romano mintis – graži siela negražiame kūne.

Henrietė Bičer – Stoun – garsi romanu „Dėdės Tomo trobelė“. Jos atėjimas į literatūrą susijęs su XIX a. vidurio Amerikos reiškiniu – negrų kova dėl paleidimo iš vergovės. Negrų vergovė rodoma kaip socialinis reiškinys. Romane pasisakoma prieš Amerikos įstatymus, kovojama už žmogiškumą.

Fiodoras Dostojevskis ir jo garsus romanas „Broliai Karmazovai“ – vaizduoja vaikų likimus. Dostojevskio požiūris artimas Dikenso tradicijai, bet šis romanas – tai kūrinys ne vaikams.

Antonas Čechovas  irgi kelis kūrinėlius yra adresavęs vaikams, pvz.: apsakymas „Vaikai“. Žavi psichologiniu subtilumu ir mokėjimu prasiskverbti į vaikų vidinį pasaulį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje