„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai

Stilius ir poetinės priemonės abiejose poemose nesiskiria. Svarbus vaidmuo skiriamas charakteriams kurti: visi veikėjai save charakterizuoja kalbėdami. 2/3 teksto „Iliados“ sudaro tiesioginė kalba. Autorius yra tik stebėtojas. Veikėjai į pasakojimą įvedami kaip dramoje, t.y., tiesiog įstumiami į sceną. Svarbios herojų kalbos. Smulkūs veikėjai kartais visai nekalba, o save apibūdina tylėdami.

Kai kurie tyrėjai mano, kad Homero veikėjai yra statiški (nejudrūs), nors yra ir tokių, kurie prieštarauja tokioms nuostatoms. Taigi, kalba poemose lemia stiliškumą. Homero poemose niekas nevyksta tylomis ir nėra tokių pokalbių, kur emocijos nustelbtų loginį mąstymą. Pati pasakojimo maniera taip pat būdinga epui. Neparodama autoriaus pozicija, o tai kuria objektyvumo įspūdį. Vaizdingumas kuriamas detalėmis: detalumas, smulkmeniškumas lemia Homero epitetų ir palyginimų specifiką. Palyginimai neretai yra spalvingi, įtaigūs, primena atskirus kūrinėlius. Kai kada jie panaudojami veiksmui sulėtinti. Tada skaitytojo dėmesys atitraukiamas nuo svarbių įvykių – taip apmalšinama įtampa (toks įtampos mažinimas vadinamas retardacija).

Homeras nepalieka nieko neišaiškinęs iki galo.

EPITETAI.

Kaip ir šiandien, taip ir Homero laikais epitetai tarnavo veikėjams ar daiktams apibūdinti, tačiau Homeras poemose juos vartoja norėdamas decentruoti kokią nors savybę, todėl ir daiktai ir veikėjai išlaiko pastovius epitetus, nepriklausomai nuo situacijos, pvz.: Achilas – greitakojis, laivas – greitaeigis ir t.t.

EILĖDARA.

Poemų eilėdara – hegzametras.
„Iliada“ ir „Odisėja“ yra parašytos Joniečių – Atėniečių tarme su Ajoliečių priemaišomis. (Pagrindinės Graikų tarmės: Joniečių – Atėniečių, Ajoliečių ir Doriečių).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija
Po Homerinis epas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *