Jonas Mačiulis – Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.

Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su Maironis. Jonas Maciulistam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.

Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“

Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.

Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).

J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.

1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.

Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:

eiliav. pavyzd.Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.

Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.

Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas.  Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.

Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.

Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.

Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.

Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.

Lietuva brangiMaironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.

Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)

Liutauras Degėsys. Liutauro Degėsio poezija sentimentali, nepaprastai grakšti eilėraščio forma, lengvas, melodingai plaukiantis žodis. Eilėraščiai perteikia nuotaiką ir atveria paslaptį „mažam nuliūdusiam žmogui“.

Autoriaus eilėraštis artimas romansui – jis ramus, eilutėse nėra vietos triukšmui. Santykis su gamta asociatyvus, o vaikai jo eilėraštyje išgyvena praeinamumo, laikinumo būsenas. Jo poezija – tai ilgesio, susimąstymo, vienatvės, liūdesio, melancholiškų nuotaikų rinkinys. Jausena perteikiama rudens, violetinių raganų, žiemos, vėjo, liūčių, voratinklių įvaizdžiais.

Degėsys kuria ir impresionistines daineles: „Dainelė apie uodo dantį“, „Dainelė apie šimtakojį“. Literatūrologė Neringa Mikalauskienė rašė: „Liutauro Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.” Dainelės savo forma ir poetine išmone yra artimos Sigito Gedos eilėraščiams. Jose žaidžiama absurdiškomis situacijomis, o grožis siejamas su ilgesiu ir liūdesiu. Sapnas, svajonė – tai natūrali subjekto būsena.

Meditacinė jausena, susimąstymas, intelektualumo intonacijos būdingos Valdemarui Kukului. Priešingai Degutytei, jo meditacija kyla ne iš vaiko žaidimo, o iš paties poeto  žaidimo su vaiku.

Pirmą rinkinį autorius išleido 1988 metais „Tamsos didžiulis katinas“ ir tik 2000 –aisiais  metais pasirodė dar viena knyga vaikams „Vėjo birbynė“, kurią sudaro vos pusė knygos naujų eilėraščių.

Valdemaras Kukulas vaikams nesiūlo bet ko, jis laikosi nuomonės, kad eilėraščių adresatas būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis priešina šiuos du pasaulius: vaikas pažadina suaugusiajam prisiminimus, kurie negrįžtamai likę praeityje. Vaikas į pasaulį žvelgia tokiom tyrom akim, kad net siela iš liūdnumo apsiverkia, o suaugusiojo siela jau tapus nešvari.

Balta spalva autoriaus eilėse – tai vaikystės spalva, kuri asocijuojasi su džiugesiu ir giedra. Visa kas balta – žaižaruoja, šviečia, tviska. Balti vaikai – tai linksmi vaikai. Visi kiti spalvų epitetai yra jausenos priešybė. Bedvasis pasaulis būtinai bus pilkas pasaulis.

Kukulas mėgsta paprastumo ir puošnumo kontrastą. Taupus eilėraščio žodis paprastai slepia gilią prasmę. Pavyzdys gali būti eilėraštis „Rasa“ kiekvienoje eilutėje talpinantis po vieną žodį. Tai lyg lašai.

Rasa

Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Pasaulis kuriamas iš vienatvės ir ilgesio tačiau niekas nenori būti vienas. Vienatvė lyriniam subjektui leidžia pamatyti kitokį pasaulį – skaidrų, neperregimą, nepaprastą. Grožį būtina įžvelgti liūdesyje. Žaidimas vyksta netikėtomis situacijomis, tad dažnai perteikiamas ir spontaniškas vaiko mąstymas. Be visa ko, Valdemaras Kukulas „moko“ vaikus, kaip reikėtų sodriai keiktis.

Septintajame dešimtmetyje vaikų literatūroje augmenijos ir gyvūnijos personifikacijoms suteikiama žmogaus charakterio bruožų. Įvairėja ritmika, aliteracija, refrenai, įsivyrauja asociaciniai vaizdai, sakinys tampa aforistiškas, stilius – ekspresyvus. Vaikų poezija perima visos poezijos kūrybinę patirtį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai

Stilius ir poetinės priemonės abiejose poemose nesiskiria. Svarbus vaidmuo skiriamas charakteriams kurti: visi veikėjai save charakterizuoja kalbėdami. 2/3 teksto „Iliados“ sudaro tiesioginė kalba. Autorius yra tik stebėtojas. Veikėjai į pasakojimą įvedami kaip dramoje, t.y., tiesiog įstumiami į sceną. Svarbios herojų kalbos. Smulkūs veikėjai kartais visai nekalba, o save apibūdina tylėdami.

Kai kurie tyrėjai mano, kad Homero veikėjai yra statiški (nejudrūs), nors yra ir tokių, kurie prieštarauja tokioms nuostatoms. Taigi, kalba poemose lemia stiliškumą. Homero poemose niekas nevyksta tylomis ir nėra tokių pokalbių, kur emocijos nustelbtų loginį mąstymą. Pati pasakojimo maniera taip pat būdinga epui. Neparodama autoriaus pozicija, o tai kuria objektyvumo įspūdį. Vaizdingumas kuriamas detalėmis: detalumas, smulkmeniškumas lemia Homero epitetų ir palyginimų specifiką. Palyginimai neretai yra spalvingi, įtaigūs, primena atskirus kūrinėlius. Kai kada jie panaudojami veiksmui sulėtinti. Tada skaitytojo dėmesys atitraukiamas nuo svarbių įvykių – taip apmalšinama įtampa (toks įtampos mažinimas vadinamas retardacija).

Homeras nepalieka nieko neišaiškinęs iki galo.

EPITETAI.

Kaip ir šiandien, taip ir Homero laikais epitetai tarnavo veikėjams ar daiktams apibūdinti, tačiau Homeras poemose juos vartoja norėdamas decentruoti kokią nors savybę, todėl ir daiktai ir veikėjai išlaiko pastovius epitetus, nepriklausomai nuo situacijos, pvz.: Achilas – greitakojis, laivas – greitaeigis ir t.t.

EILĖDARA.

Poemų eilėdara – hegzametras.
„Iliada“ ir „Odisėja“ yra parašytos Joniečių – Atėniečių tarme su Ajoliečių priemaišomis. (Pagrindinės Graikų tarmės: Joniečių – Atėniečių, Ajoliečių ir Doriečių).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija
Po Homerinis epas