Žyma: Sofistai

Helėnizmo epacha

Klasikinis graikų literatūros laikotarpis baigėsi tuo pat metu, kai suiro vergoviniai poliai, IV a. pr. Kr. Po to prasidėjęs laikotarpis vadinamas helėnizmu. Pačioje pradžioje terminas helėnizmas reiškė graikų kalbos mokėjimą ne graikams, vėliau įgavo kitą prasmę. Graikai save vadino helėnais.

XIX a. helėnizmo terminą pasiūlė vartoti vokiečių istorikas Johanas Gustavas Droisenas veikale „Helėnizmo istorija“. Nuo tada ši sąvoka tapo istorijos terminu. Vokiečių tyrinėtojų darbuose – tai epocha nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų.

Pagrindinės helėninės valstybės buvo Makedonija, Seleukidų valstybė (Sirija, Mezopotamija, Palestina), Egiptas, Tergamas. Helėnizmo erą žymėjo daugelis dogmatinių filosofinių mokyklų, teigusių laimės suteikimą nestabiliame ir susiskaldžiusiame pasaulyje:

• Epikūrizmas;
• Skepticizmas;
• Stoicizmas;
• Kinizmas.

Epikūrizmas – graikų filosofo Epikūro, gyvenusio 341 m. pr. m. e. – 270 m. pr. m. e., ir jo sekėjų filosofija. Epikūras buvo Demokrito pasekėjas. Jis teigė, kad žmogaus laimės pagrindas yra vidinė nepriklausomybė ir dvasios ramybė. Žmogus turi atsisakyti miniai būdingų troškimų, nesiekti garbės ir turtų, vengti politikos. Pasak jo, gyvenimą reikia leisti tarp draugų. Toliau jo logiką plėtojo Zenonas Sidonietis (apie 100 m. pr. m. e.) ir jo mokinys Filodemas. Epikūro pasekėjai teigė, kad malonumas pasiekiamas tada, kai žmogus nejaučia kančios. To galima pasiekti darant gerus darbus, atsisakant religijos, prietarų, apribojant troškimus. Taip pat teigė, kad nereikia bijoti mirties.

Epikūro filosofinė mokykla buvo viena įtakingiausių antikiniame pasaulyje. Svarbiausios Epikūro idėjos išliko nepakitusios iki šiol.

Skepticizmas. Sofistai į helėniškąją pasaulėžiūrą atnešė skepticizmo elementų (Gorgijus, Antifonas, Polas ir kt.). Jie nebuvo tokie populiarūs kaip stoikai, tačiau sofistai skeptiškai žiūrėjo į bandymus kažką paaiškinti, manė, kad reikia „tiesiog gyventi“. Jie niekuo netikėjo, akcentavo pojūčių tikrumo klausimą, pasisakė už tai, kad bet koks pažinimas nėra pakankamas be jutiminio. Pagal juos visa tiesa yra reliatyvi.

Stoicizmas – filosofijos srovė, atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje, o vėliau išplitusi į Romos imperiją. Stoicizmo pavadinimas kilo iš pavėsinių pavadinimo „Stojos“, po kuriomis stoikai sėdėdami filosofavo. Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saikingumą (kuklumas) ir nuosaikumą.

Stoicizmo pradininku laikomas Zenonas Kitionietis, gyvenęs 335 – 263 pr. m. e. Jo pasekėjais laikomi Seneka, Epiktetas ir Markas Aurelijus (Romos imperatorius).

Stoikai teigė, kad žmogui reikia išsivaduoti iš efektų – stiprios susijaudinimo būsenos. Stoicizmo idealas buvo apatija, stiprių afektų nebuvimas. Žmogui būtina daryti gerus darbus, nes tik jie formuoja išmintingą žmogų. Žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią jį į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę. Išmintingo žmogaus tėvyne laikomas visas pasaulis, taigi tai teigdami stoikai suformuoja žmogų kosmopolitą. Pasak jų, būties esmė – tai moralinės pareigos atlikimas. Ir nepaisant to, stoikai skyrėsi nuo epikūriečių, nes tikėjo stebuklais ir būrimais. Mirtis jiems buvus nereikšminga.

Kinizmas – antikinės filosofijos sistema, įkurta antikinės graikų filosofijos klestėjimo laikotarpiu. Ji paskelbė pirmąjį totalinį maištą prieš civilizaciją ir išsilaikė net apie 1000 metų. Ryškiausiu atstovu laikomas Diogenas.

Iki mūsų dienų neišliko nė vienas pilnas kinikų filosofijos šaltinis. Įvairių epochų kinikų (Antisteno, Diogeno Sinopiečio, Krateto, Menipo, Biono, Demetrijaus ir kt.) veikalai yra žuvę; išliko tik atskiri jų fragmentai bei kitų autorių (Platono, Aristotelio, Stobėjaus, Aleksandro Afrodisijiečio, Diogeno Laertiečio, Epikteto, imperatoriaus Juliano Atskalūno ir t.t.) liudijimai. Ir dėl šios priežasties, ir dėl to, kad kinikų mokykla nesukūrė jokios teorijos, apie kinikus kartais yra net pamirštama.

Nepaisant teorijų nebuvimo, kinikų mokyklos atstovai vis gi turėjo savo gyvenimo moto. Trumpai tariant, jie buvo tam tikro gyvenimo būdo propaguotojai. Kinikai teigė, kad reikia atsikratyti civilizacijos ir grįžti į gamtą, nes visi žmonės, nepriklausomai nuo nieko, yra lygūs. Būtent lygybės deklaravimu kinikai pasisakė ir prieš vergiją, ir prieš privačią nuosavybę.

Apibendrinant visas mokyklas derėtų pasakyti, kad visas jas vienijo mintis dėl žmogaus laimės ir jo problemų.

POKYČIAI POLITINĖJE SFEROJE

Graikija, neužsidarydama vien savyje, kontaktavo su kitais, tad palaipsniui susipažino su Egipto gamtos mokslais, suklestėjo humanitarinės disciplinos. III a. pr. m. e. Įvyko filologijos suklestėjimas, o kaip stambiausias mokslo centras, iškilo Aleksandrija. Vėl buvo imta kalbėti apie Egiptą, o Aleksandrijoje buvo įkurtas „Mūsėjus“ mūzų šventykla, kurioje įsteigta biblioteka. Biblioteka talpino apie pusę milijono knygų. Nuo tada Aleksandrija traukė mokslininkus ir poetus.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Filosofinė proza. Platonas

Retorika

Retorika – pagrindinė sofistų švietėjiškos veiklos kryptis. Esminis jų filosofijos bruožas yra tai, kad  filosofijos dėmesio centre – ne gamta, o žmogus. Dabartinis retorikos supratimas kilo iš viešojo ir politinio gyvenimo Senovės Graikijoje, kuriame oratorystė turėjo didelę reikšmę perteikiant filosofines idėjas. Retorikos pradžia paprastai siejama su Didžiosios Graikijos autoriumi Sirakūzu. Retorika – gyvas žodis – buvo itin svarbi, nes graikai kitos komunikacinės formos tiesiog neturėjo.

Tarkim, politikui reikėjo apginti savo tiesą liaudies susirinkime – taip gimė retorika; paprastam žmogui reikėjo gintis teisme – taip gimė teisminė retorika; epideiktinė retorika susiformavo, kai kalbos buvo sakomos viešumoje švenčių metu ir t.t. Sofistai dar V a. pr. m. e. visas oratorių pasakytas kalbas suskirstė į 3 grupes: 1) politines; 2) teismų; 3) progines ir pramogines kalbas. Oratoriui, norinčiam gerai pasakyti kalbą, reikia prigimtinės dovanos – „naturos“. Bet prigimtinės savybės nepakako, reikėjo mokytis doctrina, ars (menas), taip pat derėjo siekti pavyzdžiais – imitacio, ir daug treniruotis – egzercitacio, bei įgyti patirties – usus (uzus).

Retorikos teorijos vadovėlis buvo parašytas V a. pr. Kr. Karolio ir Teisijo. Retorikos mokymas iš Sicilijos persikėlė į Atėnus, kur retoriką išpopuliarino V a. pr. m. e. keliaujantys mokytojai, vadinti sofistais (žinomiausi buvo Protagoras, Gorgijas (427 m. pr. m. e. emigravęs iš Sicilijos į Atėnus) ir Isokratas).

„Daugelis filosofų savo mintis dėstė tik žodžiu, o užrašytos jos mus pasiekė tik per jų mokinius ir pasekėjus. Taip retorika tapo svarbiu menu, kuris oratoriui padėdavo surasti auditorijos įtikinėjimo savo argumentų teisumu formas, priemones ir taktiką. Retorika buvo vertinama kaip padedanti surūšiuoti ir paaiškinti pateikiamus argumentus.“ Ilgainiui retorika tapo pagrindiniu „aukšto“ ir išsilavinimo dalyku. Nuo to momento ji ėmė diferencijuotis.

Teisminė retorika – tai kaltinamosios ir ginamosios kalbos, paremtos teisingumo ir neteisingumo kategorijomis.

Garsiausiais teisminės retorikos atstovas – Lisijas (445 – 380 m. pr. m. e.). Lisijas buvo atvykėlis gyventi į Atėnus, neturėjęs pilietybės, negalėjęs viešai sakyti kalbų, todėl jas rašė kitiems. Teisme jis pasisakė tik vieną kartą kaip demokratijos gynėjas, tada jis kaltino Eratosteną. Visos kitos jo kalbos yra rašytos (ir visos pirmu asmeniu). Manoma, kad buvo parašyta apie 199 kalbas, tačiau liko tik 23 pilnos kalbos ir 11 kalbų fragmentai.

Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo parodyti kliento išmanymą, charakterio bruožus, socialinę padėtį. Jo kalba taisyklinga, nėra neįprastų konstrukcijų, perkeltinės reikšmės žodžiai vartojami retai. Tekstuose nerasime nereikalingų dalykų, bet vaizdai gyvi, o kalbantysis žmogus atpasakoja veikiančiųjų asmenų dialogus. Lisijo kalboms būdingas paprastumas, gyvumas, panašumas į šnekamąją kalbą.

Iš Lisijo mokėsi daugelis graikų, o vėliau ir romėnų rašytojų bei oratorių.

Politinė retorika – tai įtikinėjamosios ir atkalbinėjamosios kalbos, paremtos naudingumo ir žalingumo kategorijomis.

Žymiausias politinės retorikos atstovas buvo Demostenas (384–322 m. pr. m. e.). Jis mokėsi retorikos studijuodamas garsių praeities oratorių kalbas. Sakoma, kad Demostenas buvęs turtingo ginklų savininko sūnus. Tėvui mirus, jo globėjai išeikvojo turtą, tad pirmą juridinę kalbą jis pasakė 20 metų amžiaus, kai sėkmingai bandė iš savo globėjų atgauti palikimo likučius. Nuo to laiko jis pradėjo rašyti kalbas kitiems, kurie neišmanė gražbylystės ar teisės dalykų.

Nėra išlikusių Demosteno proginių kalbų (pvz.: laidotuvių kalbos žuvusiems prie Chaironėjos), liko tik dalis politinių ir teismų kalbų. Iš viso yra likusi 61 Demosteno kalba. Jis pasisakė už graikų nepriklausomybę ir polių išsaugojimą. Ryškaiusios jo kalbos: „Olinto kalbos“, „Kalbos prieš Filipą“, dar kitaip „Filipikos“ (Filipas – Aleksandro Makedoniečio tėvas; buvo kritikuota jo politika), „Kalba apie nesąžiningą pasiuntinybę“ (nukreipta prieš makedoniečius po to, kai suduodamas smūgis Graikų demokratijai ir sužlugdoma nepriklausomybė). 340 m. pr. m. e. Demostenas buvo pripažintas ne tik oratorius, bet ir tapo politiku, o 338 m. pr. m. e. po vienos kalbos, apsuptas makedoniečių, nusinuodijo.

Demokrito kalbų ypatybės – tai galingumas, glaustas ir griežtas, tačiau argumentuotas stilius. Matyti, kad jis visuomet surinkdavo medžiagą apie svarstomo dalyko aplinkybes ir įsigilindavo į jas. Kalboms būdingas prozinis ritmas ir kiekvienai nuotaikai parinktas tonas. Demokrito kalbos visada turėdavo griežtą struktūrą: įžangoje jis nurodydavo svarbiausius aptarsimus klausimus, dėstyme kiekvieną teiginį apibūdindavo bendrais žodžiais, o vėliau pereidavo prie jo išskleidimo. Kalbos pabaigoje Demokritas reziumuodavo įrodymus, tada kreipiasi į eklesiją ir prašydavo pritarti jo siūlymams. Politinės jo kalbos yra rimtos, pakilios ir patetiškos, tačiau be įmantrumo ar puošnumo. Jis pasinaudojo savo kalbose visais retorikos laimėjimais: visada tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku.

Epideiktinė (proginė) retorika – tai giriamosios, peikiamosios kalbos, paremtos gerumo ir blogumo kategorijomis.

Žinomiausiu epideiktinės retorikos atstovu laikomas Isokratas Atėnietis (436–338 m. pr. m. e.), buvęs sofisto Gorgijo mokinys, turėjęs silpną balsą, o tribūnoje – nedrąsus. Iš pradžių bandė reikštis kaip politinis oratorius, tačiau nesėkmingai, tad ėmė rašyti progines kalbas.

Isokratas savo karjerą pradėjo kaip logografas (Atėnų teismo kalbų sudarinėtojas (nuo V a. pr. m. e. pradžios), dirbęs bylinėjančiųjų užsakymu), vėliau išgarsėjo kaip retorikos mokyklos įkūrėjas, jos vadovas bei išraiškos teoretikas. Mokykloje Isokratas mokė ne tik retorikos dalykų, bet ir kitų būtinų mokslų. Pasak jo, retorika yra svarbiausia bendro lavinimo disciplina (įeina moralės, valstybės valdymo pagrindai, stiliaus, retorikos teorijos dalykai), net manė, kad retorika gali konkuruoti su filosofija ir pakeisti poeziją.

Isokrato kalboms būdingas publiciškumas. Jos visos buvo ne sakomos, o leidžiamos kaip literatūros kūriniai. „Panegirika“ – tai graikų susirinkime garbinami Atėnai iki 384 m. pr. m. e. Svarbiausias Isokrato nuopelnas graikų retorikai – tai periodo atradimas. Periodas – tai sudėtinga, bet simetriška sakinių sistema, pasižyminti aiškiu minties dėstymu, išbaigta intonaciciškai ir simetriškai. Isokratas teigė, kad periodą galima skaldyti į kolus (trumpesnes atkarpas: šalutinis sakinys ir pagrindinis, nors kolai dar turi smulkesnių dalių). Pasak jo, negražiai skamba hiatas (dviejų balsių susidūrimas). Visos jo kalbos susideda vien iš periodų. Taip pat daug dėmesio Isokratas kreipė į sakinio simetriją. Pagal tokias taisykles sukurti kalbą nelengva, todėl jis savo kalbas paprastai rašė po keletą metų, o vienai paskyrė net dešimtmetį. Yra likus 21 Isokrato kalba ir 9 laiškai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinis graikų literatūros periodas
Filosofinė proza. Platonas
Filosofinė proza. Aristotelis
Istoriografinė proza
Helėnizmo epocha

Senoji graikų komedija: Aristofanas

Aristofanas gimė apie 445 m. pr. m. e., o mirė apie 380 m. pr. m. e. – tai žymiausias senovės graikų komedistas. Apie patį autorių daug informacijos nėra išlikusios, žinoma tik tiek, kad jis yra kilęs iš turtingos šeimos, turėjo gerą išsilavinimą, tapo gerai žinomas po to, kai 420 m. pr. m. e. Dionizo teatre jam labai pasisekė su komedija „Puotautojai“.

Aristofano komedijos pasižymi satyriškumu ir linksmumu, tačiau sunkokai suprantamos dėl jose naudojamų ano meto aktualijų. Komedijų turinys – tai gyvenamojo laikotarpio politinės, socialinės, literatūrinės ir pedagoginės problemos. Humoras šiurkštus, tekstų kalba vulgaroka – tačiau tokiu būdu autorius komedijose išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus atėniečius už jų nedorą elgesį. Komedijose ryški autoriaus pozicija – jis pasirodo kaip taikos šalininkas, pacifistas. Vėlesnės dramos jau yra praradusios šį aštrumą, jos priartėjusios prie buitinės dramos. Yra žinoma apie 40 sukurtų komedijų, iš kurių visiškai išlikusios tėra 11.

425 m. pr. m. e. Aristofanas parašė komediją „Acharniečiai“. Tyrinėtojai šią komediją laiko itin pacifistiniu kūriniu. Dramoje veikia žemdirbys Dikeopolis (gr. Dikė – teisingumas, polis – miestas), kuris priešinasi valstybės vykdomai užsienio politikai. Jis sumano nutraukti karus su Sparta ir sudaryti taiką – ir jam tai pavyksta. Visi puotauja, linksminasi iki to momento, kol atnešamas sužeistas kareivis. Drama įsibėgėja.

424 m. pr. m. e. parašoma drama „Raiteliai“ (dar kitaip „Riteriai“) – tai politinių realijų komedija, kurioje vaizduojamas išprotėjęs senis Dėmas (Dėmas išvertus iš graikų kalbos reiškia liaudis). Jis jau seniai yra mulkinamas politikų, bet to ilgai nesuprato. Komedijos esmė ta, kad tokiu būdu Aristofanas demaskuoja politiko Kleono valdymo strategijas.

423 m. pr. m. e. sukuriama komedija „Debesys“. Joje sprendžiamos auklėjimo ir pedagoginės problemos. Komedija „Debesys“ nukreipta prieš Sofistinius auklėjimo metodus, įkūnytus Sokrato filosofijoje (ji teigia, kad įstatymai sugalvoti, tad jų nereikia laikytis. Sokratas iš tiesų nebuvo Sofistas, bet jo Aristofanas nemėgo, tad priskyrė jam šį vaidmenį). Pats autorius šia komedija labai buvo patenkintas. Joje vaizduojamas senis Strepsijadas ir jo sūnus. Senis įklimpsta į skolas, neturi pinigų joms išmokėti, bet tuo metu sužino apie vieną mokyklą, kurioje neva galima išmokti taip gerai kalbėti, kad viską bus galima įrodyti, tačiau jam mokslai nesiseka ir todėl mokintis nusiunčiamas sūnus. Sūnus Peidipidas gerokai prasimokslinęs iš tiesų išvaiko iš tėvo atėjusius skolas atsiimti asmenis, tačiau tuo viskas nesibaigia. Mokslas atsuka nugarą tėvui – Peidipidas primuša tėvą ir įrodo motinai bei kitiems, kad taip daryti galima. Įsiutęs tėvas padega „mąstyklą“ įsivelia į muštynes ir ginčą, kuris mąstytojas geresnis. Taigi, komedija suteikia žinių apie filosofijos raidą, populiarėjančią retoriką. Sofistika Aristofanui reiškė naująją ideologiją, kurios atstovu buvo pasirinktas Sokratas, nors tai ir nebuvo tiesa.

422 m. pr. m. e. Aristofanas parašė dar vieną komediją „Vapsvos“, kuri pavadinta pagal choristų kostiumus. Joje pasišaipoma iš potraukio kiekvieną ginčą spręsti teisme.

421 m. pr. m. e. išleidžiama komedija „Taika“, kuria buvo siekta paraginti valdžią sudaryti taiką su Sparta. Ir iš tiesų buvo sudaryta Nikėjo taika. Šioje Aristofano komedijoje veikia valstietis Trigajas, kuris sužino, jog žemėj vyksta karai, nes taikos deivė yra įkalinta oloje. Tada, nieko nelaukdamas, jis sėda ant mėšlavabalio ir skrenda į dangų deivės vaduoti – randa ją kartu su derlingumo deive, kurią vėliau vedą.

414 m. pr. m. e. Aristofanas sukuria „Paukščius“ – komediją, primenančią socialinę utopiją. Kūrinyje vaizduojami du atėniečiai – Peistetairas ir Euripidas – sumanę persikelti gyventi kitur, kur nėra karų, todėl nusipirkę kuosą ir varną skrenda pas Tutlį (mitinis Atėnų karalius paukštis) ir prašosi patarimo, kur galėtų įsikurti. Išeitis – tarp žemės ir dangaus įkuriama žemė, nors būtent čia yra paukščių buveinė. Paukščiai nenoriai įsileidžia atvykėlius į savo polį, apstato jį sienomis ir taip atskiria žemę nuo dangaus. Sukrunta dievai, ima badauti, nes negauna aukų iš žemės. Užduoties imasi Prometėjas: jis vyksta tartis su Peisetairu, kuris iš Prometėjo pareikalauja skeptro ir dukros. Sutartis įvyksta.

411 m. pr. m. e. komedija „Lisistrata“ pasakoja, kaip moterys nutarė nubausti kariaujančius vyrus. Moterys tikslą pasiekė – vyrai nutraukė karą.

411 m. pr. m. e. „Moterys Tesmoforijų šventėje“. Tesmoforos – moterys deivės, kurios globoja šeimą ir kuria šeimos įstatymus. Tesmoforos netgi turėjo joms skirtą šventę. Komedija nagrinėja literatūrinius klausimus, yra nukreipta prieš Euripidą ir Eugatoną – tuometinius literatus.

405 m. pr. m. e. parašoma komedija „Varlės“ (pavadinimas suteiktas pagal choristų kostiumus). Komedijoje choras pasirodo tik vieną kartą, dainuoja savo dainą, kada Dionizas laiveliu keliasi į Hadą. „Varlėse“ vaizduojamas dviejų tragikų Aischilo ir Euripido ginčas. Ši komedija yra seniausias literatūrinės kritikos pavyzdys ir yra laikoma paskutiniąja ryškia Senąja komedija.

Vėlesni Aristofano kūriniai skiriasi, leidžia kalbėti apie naują komedijų raidos etapą. Aristofanas. PlutasBlanksta satyriškumas, komiškumas, konkretumas, pasikeičia komedijos pobūdis – susilpnėja choro vaidmuo, ne taip aiškiai gvildenamos politinės problemos arba iš vis nėra aptariamos. Į komediją skverbiasi socialinės temos, randasi socialinė utopija.

388 m. pr. m. e. Aristofanas parašo komediją „Plutas“ – graikų turtų Dievas. Joje reikalaujama teisingumo, t.y. teisingo gėrybių padalijimo. Chremilas – beturtis žmogus, kuriam pavyksta išgydyti Plutą nuo aklumo, praturtėja. Pagal šį pavyzdį Aristofanas pateikia visą gyvenimo logiką – garbingi žmonės ima gyventi pasiturinčiai, o nedorėliai nuskursta. Tokioje visuomenėje lieka nereikalingi netgi dievai, tad jiems tenka taikytis prie pasikeitusių sąlygų.

Apskritai kalbant apie komedijas, tenka sakyti, kad jų kalba spalvinga ir aiški, itin užkrečiamas žaismingas juokas. Aristofanas naudojo scenos efektus – o visa tai ir yra jo kūrinių stiliaus ypatybės.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas
Vidurinioji atikinė komedija

Euripidas

Euripidas – (gimė apie 485, 484 m. pr. m. e. Saliamine, mirė 406 m. pr. m. e. Peloje) senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos atstovas. Euripidas kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri turėjo didelę biblioteką namuose. Jaunystėje jis užsiiminėjo atletika, bandė tapyti, bet visa tai jo netraukė, jam kur kas buvo įdomesnė filosofija ir poezija. Savo laiku buvo nesuprastas, neįvertintas ir nemėgtas, nes idėjos, kurias išsakė kūriniais, tam laikmečiui buvusios per ankstyvos, jų visuomenė nesuprato. Tad Euripidas mėgo vienatvę.

Dramaturgas parašė virš devyniasdešimt dramų, iš jų išlikusių yra septyniolika („Medėja”, „Bakchantės”, „Elektra”, „Orestas”, „Trojietės” ir kt.). Galima sakyti, kad jo dramų išliko daugiau nei Aischilo ir Sofoklio kartu sudėjus, ir tik dėl to, kad buvo išsaugoti rankraščiai. Iš visų savo dramų net 22 tragedijos buvo pastatytos, tačiau pripažinimo Euripidas susilaukė vos keturis kartus (455 m. pr. m. e. pirmasis laimėjimas). Greta 17 išlikusių tragedijų yra viena ir satyrų drama „Kiklopas“. Pasak Aristotelio, Euripido dramos yra žymiai tragiškesnės, nei kitų poetų. Euripidas dramas kūrė senųjų mitų pagrindu, tad jose atsispindėjo socialinės epochos problemos ir krizės pradžia.

Autorius yra žinomas dėl to, kad jis pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, t.y. įvedė stiprios moters ir protingo vergo veikėjus ir pašiepė daugelį graikų mitologijos herojų. Euripidas daug domėjosi sofizmo filosofija, jam buvo artima sofistų filosofija, kuri teigė, kad viskas pasaulyje yra reliatyvu, o visa ko matas yra žmogus. Sofistai teigė, kad naudojantis retorika galima įrodyti, ką tik nori. Pasak jų, nėra objektyvių moralės normų, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis savaip, t.y. laikytis savo požiūrio, o savas požiūris nebūtinai turi sutapti su kitų žmonių nuomonėmis. Žmogus yra laisvas ir jam neprivalomi žmonių sukurti įstatymai ir religija, nes tai išmislas.

Domėdamasis sofistais Euripidas garsėjo kaip skeptikas, visuomenės kritikas, tačiau nepaisant to, jis pralenkė savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
 Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Sofoklis
Senoji graikų komedija: Aristofanas
Vidurinioji Atikinė komedija