Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis” yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.” Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj”, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.” <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Vidurinioji Atikinė komedija

Viduriniosios komedijos laikotarpis truko nuo Peloponeso karo pabaigos iki kol Atėnus užgrobė Aleksandras Makedonietis; maždaug nuo V a. pr. m. e. pabaigos iki IV a. pr. m. e. vidurio. Riba tarp Senosios ir Viduriniosios komedijos nėra labai aiški, tačiau susitarta laikyti, kad Viduriniosios Atikinės komedijos laikas yra nuo 400 iki 320 m. pr. m. e.

Šiuo laikotarpiu rašytų komedijų nėra išlikusių, tėra vien pavadinimai ir fragmentai. Žinoma, kad tai buvęs neapsakomai produktyvus spektaklių laikotarpis, tačiau antikanukentėjo savitas stilius. Pagrindinė tema buvusi buitis, literatūra ir socialinės ypatybės. Šio laiko komedijose dažniausiai buvo vaizduojami parazitai, parodijuojama mitologija. „Kalbant apie visuomenę, dažniausiai būdavo puolamos tam tikros visuomenės „grupės“, kaip prostitutės, veltėdžiai, puotautojai, ypatingai – arogantiški virėjai, kurie visada buvo mėgstamiausias viduriniosios komedijos taikinys.“ Keitėsi ir komedijų sandara: išnyko parabasė (publicistinis intarpas), choras neteko turėtos reikšmės, daugiau nebenaudotas palo simbolis. Keitėsi ir pats humoras: šušvelnėjo, išnyko tiesmukumas.

Esama trijų pagrindinių skirtumų, kuriais Vidurinioji komedija skyrėsi nuo Senosios, t.y., neturėjo choro, visuomenės veikėjai spektakliuose nebebuvo mėgdžiojami ar kaip nors kitaip įasmeninami, o pajuokos objektai dažniau buvo minimi apibendrintai, neišskiriant konkretaus žmogaus.

„Kur Senoji komedija parodijavo ir rašė pamfletus, Vidurinioji komedija kritikavo ir recenzavo.“

Viduriniosios komedijos kūrėjų darbų neišliko, išskyrus Aristofano dramą „Plutas“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas

Senoji graikų komedija: Aristofanas

Aristofanas gimė apie 445 m. pr. m. e., o mirė apie 380 m. pr. m. e. – tai žymiausias senovės graikų komedistas. Apie patį autorių daug informacijos nėra išlikusios, žinoma tik tiek, kad jis yra kilęs iš turtingos šeimos, turėjo gerą išsilavinimą, tapo gerai žinomas po to, kai 420 m. pr. m. e. Dionizo teatre jam labai pasisekė su komedija „Puotautojai“.

Aristofano komedijos pasižymi satyriškumu ir linksmumu, tačiau sunkokai suprantamos dėl jose naudojamų ano meto aktualijų. Komedijų turinys – tai gyvenamojo laikotarpio politinės, socialinės, literatūrinės ir pedagoginės problemos. Humoras šiurkštus, tekstų kalba vulgaroka – tačiau tokiu būdu autorius komedijose išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus atėniečius už jų nedorą elgesį. Komedijose ryški autoriaus pozicija – jis pasirodo kaip taikos šalininkas, pacifistas. Vėlesnės dramos jau yra praradusios šį aštrumą, jos priartėjusios prie buitinės dramos. Yra žinoma apie 40 sukurtų komedijų, iš kurių visiškai išlikusios tėra 11.

425 m. pr. m. e. Aristofanas parašė komediją „Acharniečiai“. Tyrinėtojai šią komediją laiko itin pacifistiniu kūriniu. Dramoje veikia žemdirbys Dikeopolis (gr. Dikė – teisingumas, polis – miestas), kuris priešinasi valstybės vykdomai užsienio politikai. Jis sumano nutraukti karus su Sparta ir sudaryti taiką – ir jam tai pavyksta. Visi puotauja, linksminasi iki to momento, kol atnešamas sužeistas kareivis. Drama įsibėgėja.

424 m. pr. m. e. parašoma drama „Raiteliai“ (dar kitaip „Riteriai“) – tai politinių realijų komedija, kurioje vaizduojamas išprotėjęs senis Dėmas (Dėmas išvertus iš graikų kalbos reiškia liaudis). Jis jau seniai yra mulkinamas politikų, bet to ilgai nesuprato. Komedijos esmė ta, kad tokiu būdu Aristofanas demaskuoja politiko Kleono valdymo strategijas.

423 m. pr. m. e. sukuriama komedija „Debesys“. Joje sprendžiamos auklėjimo ir pedagoginės problemos. Komedija „Debesys“ nukreipta prieš Sofistinius auklėjimo metodus, įkūnytus Sokrato filosofijoje (ji teigia, kad įstatymai sugalvoti, tad jų nereikia laikytis. Sokratas iš tiesų nebuvo Sofistas, bet jo Aristofanas nemėgo, tad priskyrė jam šį vaidmenį). Pats autorius šia komedija labai buvo patenkintas. Joje vaizduojamas senis Strepsijadas ir jo sūnus. Senis įklimpsta į skolas, neturi pinigų joms išmokėti, bet tuo metu sužino apie vieną mokyklą, kurioje neva galima išmokti taip gerai kalbėti, kad viską bus galima įrodyti, tačiau jam mokslai nesiseka ir todėl mokintis nusiunčiamas sūnus. Sūnus Peidipidas gerokai prasimokslinęs iš tiesų išvaiko iš tėvo atėjusius skolas atsiimti asmenis, tačiau tuo viskas nesibaigia. Mokslas atsuka nugarą tėvui – Peidipidas primuša tėvą ir įrodo motinai bei kitiems, kad taip daryti galima. Įsiutęs tėvas padega „mąstyklą“ įsivelia į muštynes ir ginčą, kuris mąstytojas geresnis. Taigi, komedija suteikia žinių apie filosofijos raidą, populiarėjančią retoriką. Sofistika Aristofanui reiškė naująją ideologiją, kurios atstovu buvo pasirinktas Sokratas, nors tai ir nebuvo tiesa.

422 m. pr. m. e. Aristofanas parašė dar vieną komediją „Vapsvos“, kuri pavadinta pagal choristų kostiumus. Joje pasišaipoma iš potraukio kiekvieną ginčą spręsti teisme.

421 m. pr. m. e. išleidžiama komedija „Taika“, kuria buvo siekta paraginti valdžią sudaryti taiką su Sparta. Ir iš tiesų buvo sudaryta Nikėjo taika. Šioje Aristofano komedijoje veikia valstietis Trigajas, kuris sužino, jog žemėj vyksta karai, nes taikos deivė yra įkalinta oloje. Tada, nieko nelaukdamas, jis sėda ant mėšlavabalio ir skrenda į dangų deivės vaduoti – randa ją kartu su derlingumo deive, kurią vėliau vedą.

414 m. pr. m. e. Aristofanas sukuria „Paukščius“ – komediją, primenančią socialinę utopiją. Kūrinyje vaizduojami du atėniečiai – Peistetairas ir Euripidas – sumanę persikelti gyventi kitur, kur nėra karų, todėl nusipirkę kuosą ir varną skrenda pas Tutlį (mitinis Atėnų karalius paukštis) ir prašosi patarimo, kur galėtų įsikurti. Išeitis – tarp žemės ir dangaus įkuriama žemė, nors būtent čia yra paukščių buveinė. Paukščiai nenoriai įsileidžia atvykėlius į savo polį, apstato jį sienomis ir taip atskiria žemę nuo dangaus. Sukrunta dievai, ima badauti, nes negauna aukų iš žemės. Užduoties imasi Prometėjas: jis vyksta tartis su Peisetairu, kuris iš Prometėjo pareikalauja skeptro ir dukros. Sutartis įvyksta.

411 m. pr. m. e. komedija „Lisistrata“ pasakoja, kaip moterys nutarė nubausti kariaujančius vyrus. Moterys tikslą pasiekė – vyrai nutraukė karą.

411 m. pr. m. e. „Moterys Tesmoforijų šventėje“. Tesmoforos – moterys deivės, kurios globoja šeimą ir kuria šeimos įstatymus. Tesmoforos netgi turėjo joms skirtą šventę. Komedija nagrinėja literatūrinius klausimus, yra nukreipta prieš Euripidą ir Eugatoną – tuometinius literatus.

405 m. pr. m. e. parašoma komedija „Varlės“ (pavadinimas suteiktas pagal choristų kostiumus). Komedijoje choras pasirodo tik vieną kartą, dainuoja savo dainą, kada Dionizas laiveliu keliasi į Hadą. „Varlėse“ vaizduojamas dviejų tragikų Aischilo ir Euripido ginčas. Ši komedija yra seniausias literatūrinės kritikos pavyzdys ir yra laikoma paskutiniąja ryškia Senąja komedija.

Vėlesni Aristofano kūriniai skiriasi, leidžia kalbėti apie naują komedijų raidos etapą. Aristofanas. PlutasBlanksta satyriškumas, komiškumas, konkretumas, pasikeičia komedijos pobūdis – susilpnėja choro vaidmuo, ne taip aiškiai gvildenamos politinės problemos arba iš vis nėra aptariamos. Į komediją skverbiasi socialinės temos, randasi socialinė utopija.

388 m. pr. m. e. Aristofanas parašo komediją „Plutas“ – graikų turtų Dievas. Joje reikalaujama teisingumo, t.y. teisingo gėrybių padalijimo. Chremilas – beturtis žmogus, kuriam pavyksta išgydyti Plutą nuo aklumo, praturtėja. Pagal šį pavyzdį Aristofanas pateikia visą gyvenimo logiką – garbingi žmonės ima gyventi pasiturinčiai, o nedorėliai nuskursta. Tokioje visuomenėje lieka nereikalingi netgi dievai, tad jiems tenka taikytis prie pasikeitusių sąlygų.

Apskritai kalbant apie komedijas, tenka sakyti, kad jų kalba spalvinga ir aiški, itin užkrečiamas žaismingas juokas. Aristofanas naudojo scenos efektus – o visa tai ir yra jo kūrinių stiliaus ypatybės.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas
Vidurinioji atikinė komedija

Graikų teatras

antikinis teatrasPirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė – skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.

Antikinis graiku teatras
IV a. antroje pusėje pr. Kr. buvo pastatytas pirmas akmeninis teatras (prieš jį visi kiti buvo iš medienos). Teatre tilpo visi to meto suaugę atėniečiai.

CHORAS. Teatre ypač svarbus veikėjas buvo choras. Choristai buvo rengiami pagal poreikį ir turėjo apibrėžtą reikšmę. Vaidinime jie savo drabužiais negalėjo nustelbti aktoriaus ar aktorių, kurie vaidindavo su kaukėmis, tačiau nuolat keisdavo pagal vaidmenį ar situaciją.

AKTORIAI. Iš pradžių graikų dramoje vaidindavo tik vienas aktorius, kuriuo galėjo būti tik vyras. Tuo metu vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Juo galėjo būti ir pats poetas. Vėliau aktoriais buvo rengiami ir kiti žmonės. Vaidinimo metu jie avėdavo storapadžiais batais, primenančiais kojūkus. Dabar manoma, kad vaidindavo ir su sandalais.

SPEKTAKLIS. Spektakliams visada reikėdavo finansuotojų arba rėmėjų. Asmuo, atsakingas už konkursą buvo vadinamas archantu. Jis parinkdavo ir skirdavo po vieną finansuotoją kiekvienam poetui, kuris dar buvo vadinamas chorvedžiu. Finansuotojo vardą paprastai skelbdavo prieš autoriaus vardą vaidinimo pradžioje. Egzistavo ir „cenzūra“. Likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantui ir parodyti tekstą, kad šis peržiūrėtų. Po šių įvykių vaidinimas dar turėjo būti reklamuojamas. Taigi egzistavo ir reklama. Išvakarėse aktorius arba autorius pasirodydavo žymiose Atėnų vietose ir suvaidindavo mažą scenelę, kad kitą dieną susidomėjusių susirinktų kuo daugiau.

DRAMOS STRUKTŪRA. Kiekvienai dramai yra būdinga tam tikra struktūra, pagal kurią išdėstomi pagrindiniai įvykiai, atliekami vaidmenys. Pradžioje visada turėdavo būti prologas, sudarytas iš monologo ir dialogo. Ši dramos vieta buvo skirta pristatyti žiūrovams tai, kas turėjo įtakos iš ankščiau dramoje būsimiems įvykiams. Po prologo į sceną žengdavo choras ir atlikdavo parodą. Taip vadinama antroji struktūrinė dramos dalis. Trečiąją dalį sudarydavo epeisodijai – veikėjų pokalbiai, po kurių visada eidavo stasimai – choro giesmės, nutraukdavusios veikėjų pokalbius. Drama baigdavosi  egzodais, t.y. choro išėjimu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Chorinė lyrika

Chorinė lyrika susiformavo kaip ir monodinė, Lezbo saloje. Jos pagrindas – solinė daina, kurią paprastai atlikdavo choras. Jos įsigalėjimo laikas apie 7 a. Šios rūšies lyriką kūrė tik aristokratai ir ji glaudžiai siejosi su religiniais kultais. Pagrindiniai jos tipai:

a) Pajanai (kulto himnai dievybėms);
b) Ditirambai (giriamojo pobūdžio eilėraštis arba daina);
c) Hiporchemos (dainos su šokio elementais);
d) Enkomijai (himnas asmens garbei, bet kartu ir ditirambo bei antkapio įrašo mišinys);
e) Epinikijai (žanras, skirtas pergalei);
f) Eilėraščiai mitologiniais siužetais.

Chorinę lyriką kūrė: Alkajas, Sapfo, Alkmanas – 7 a. pr. Kr., kilęs iš mažosios Azijos ir kūręs Spartoje, Stepsichoras, Ibikas, Anakreontas, Simonidas, Bakchilidas, Pindaras. Šie devyni poetai buvo vadinami Aleksandrijos kanonu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika