Graikų teatras

antikinis teatrasPirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė – skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.

Antikinis graiku teatras
IV a. antroje pusėje pr. Kr. buvo pastatytas pirmas akmeninis teatras (prieš jį visi kiti buvo iš medienos). Teatre tilpo visi to meto suaugę atėniečiai.

CHORAS. Teatre ypač svarbus veikėjas buvo choras. Choristai buvo rengiami pagal poreikį ir turėjo apibrėžtą reikšmę. Vaidinime jie savo drabužiais negalėjo nustelbti aktoriaus ar aktorių, kurie vaidindavo su kaukėmis, tačiau nuolat keisdavo pagal vaidmenį ar situaciją.

AKTORIAI. Iš pradžių graikų dramoje vaidindavo tik vienas aktorius, kuriuo galėjo būti tik vyras. Tuo metu vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Juo galėjo būti ir pats poetas. Vėliau aktoriais buvo rengiami ir kiti žmonės. Vaidinimo metu jie avėdavo storapadžiais batais, primenančiais kojūkus. Dabar manoma, kad vaidindavo ir su sandalais.

SPEKTAKLIS. Spektakliams visada reikėdavo finansuotojų arba rėmėjų. Asmuo, atsakingas už konkursą buvo vadinamas archantu. Jis parinkdavo ir skirdavo po vieną finansuotoją kiekvienam poetui, kuris dar buvo vadinamas chorvedžiu. Finansuotojo vardą paprastai skelbdavo prieš autoriaus vardą vaidinimo pradžioje. Egzistavo ir „cenzūra“. Likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantui ir parodyti tekstą, kad šis peržiūrėtų. Po šių įvykių vaidinimas dar turėjo būti reklamuojamas. Taigi egzistavo ir reklama. Išvakarėse aktorius arba autorius pasirodydavo žymiose Atėnų vietose ir suvaidindavo mažą scenelę, kad kitą dieną susidomėjusių susirinktų kuo daugiau.

DRAMOS STRUKTŪRA. Kiekvienai dramai yra būdinga tam tikra struktūra, pagal kurią išdėstomi pagrindiniai įvykiai, atliekami vaidmenys. Pradžioje visada turėdavo būti prologas, sudarytas iš monologo ir dialogo. Ši dramos vieta buvo skirta pristatyti žiūrovams tai, kas turėjo įtakos iš ankščiau dramoje būsimiems įvykiams. Po prologo į sceną žengdavo choras ir atlikdavo parodą. Taip vadinama antroji struktūrinė dramos dalis. Trečiąją dalį sudarydavo epeisodijai – veikėjų pokalbiai, po kurių visada eidavo stasimai – choro giesmės, nutraukdavusios veikėjų pokalbius. Drama baigdavosi  egzodais, t.y. choro išėjimu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Populiarioji lietuvių literatūra

Yra sakoma, kokia tauta, tokia ir jų literatūra. Ir išties, lietuviai laikomi nelabai linksma tauta (vienoje savo esė mitologas ir eseistas Gintaras Beresnevičius tai yra netgi paironizavęs), kuri daugiau dirba ir skundžiasi, nei atsipalaiduoja ir pramogauja. Taip, mums gal ir būdinga pastovioji Rūpintojėlio būsena, bet, kita vertus, daug ką lėmė susiklosčiusi istorinė situacija, formavusi ir literatūros raidą, t.y. vėlyva prozos pradžia, nuolatinis literatūros įsipareigojimas socialiniams ir tautiniams idealams, savigyna prieš cenzūrą.

Taigi labiau vyrauja susirūpinimas ir nerimas, nei šypsena ir džiaugsmas. Šios nuotaikos lėmė ne tik lėtą ir nuobodų daugelio prozos tekstų pasakojimo ritmą, bet ir įvykių nebuvimą. Tokiomis sąlygomis tikrai negalėjo gimti joks populiariosios literatūros žanras, todėl dabar ir neturime stiprios bei ilgalaikės pramoginės literatūros tradicijos.

Pasak Jūratės Sprindytės, nepaisant to, kad mūsų dienomis gimstančios knygos yra formuojamos pagal rinkodarinę strategiją, jau galime pasigirti, jog „atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo nuosavos gamybos trileriai, atsigavo istorinis romanas, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o buvusios mokytojos ar aktorės gausiai kuria meilės romanus“ . Literatūra ne tik pagausėjo, bet ir paįvairėjo. Ji tapo „teksto ir malonumų gamyba“ (Dž. Fiskė), atvėrusi galimybes reikštis artiscizmui, žanrinėms įvairovėms ir raiškos lakumui. Pagrindinis populiariosios literatūros kaip pramogos kūrimo kredo tikriausiai ir būtų tai, kad galima daryti viską, bet negalima leisti rašyti nuobodžiai.

Ir visgi, kokia ta mūsų populiarioji literatūra, atsiplėšusi nuo elitinės, kuriama šiandieniniam skaitytojui, pavargusiam nuo kasdienybės, pakankamai gerai matyti meilės romanuose, kurie išlieka artimiausi gyvenimiškai tikrovei.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)