Klasikinis graikų literatūros laikotarpis baigėsi tuo pat metu, kai suiro vergoviniai poliai, IV a. pr. Kr. Po to prasidėjęs laikotarpis vadinamas helėnizmu. Pačioje pradžioje terminas helėnizmas reiškė graikų kalbos mokėjimą ne graikams, vėliau įgavo kitą prasmę. Graikai save vadino helėnais.
XIX a. helėnizmo terminą pasiūlė vartoti vokiečių istorikas Johanas Gustavas Droisenas veikale „Helėnizmo istorija“. Nuo tada ši sąvoka tapo istorijos terminu. Vokiečių tyrinėtojų darbuose – tai epocha nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų.
Pagrindinės helėninės valstybės buvo Makedonija, Seleukidų valstybė (Sirija, Mezopotamija, Palestina), Egiptas, Tergamas. Helėnizmo erą žymėjo daugelis dogmatinių filosofinių mokyklų, teigusių laimės suteikimą nestabiliame ir susiskaldžiusiame pasaulyje:
• Epikūrizmas;
• Skepticizmas;
• Stoicizmas;
• Kinizmas.
Epikūrizmas – graikų filosofo Epikūro, gyvenusio 341 m. pr. m. e. – 270 m. pr. m. e., ir jo sekėjų filosofija. Epikūras buvo Demokrito pasekėjas. Jis teigė, kad žmogaus laimės pagrindas yra vidinė nepriklausomybė ir dvasios ramybė. Žmogus turi atsisakyti miniai būdingų troškimų, nesiekti garbės ir turtų, vengti politikos. Pasak jo, gyvenimą reikia leisti tarp draugų. Toliau jo logiką plėtojo Zenonas Sidonietis (apie 100 m. pr. m. e.) ir jo mokinys Filodemas. Epikūro pasekėjai teigė, kad malonumas pasiekiamas tada, kai žmogus nejaučia kančios. To galima pasiekti darant gerus darbus, atsisakant religijos, prietarų, apribojant troškimus. Taip pat teigė, kad nereikia bijoti mirties.
Epikūro filosofinė mokykla buvo viena įtakingiausių antikiniame pasaulyje. Svarbiausios Epikūro idėjos išliko nepakitusios iki šiol.
Skepticizmas. Sofistai į helėniškąją pasaulėžiūrą atnešė skepticizmo elementų (Gorgijus, Antifonas, Polas ir kt.). Jie nebuvo tokie populiarūs kaip stoikai, tačiau sofistai skeptiškai žiūrėjo į bandymus kažką paaiškinti, manė, kad reikia „tiesiog gyventi“. Jie niekuo netikėjo, akcentavo pojūčių tikrumo klausimą, pasisakė už tai, kad bet koks pažinimas nėra pakankamas be jutiminio. Pagal juos visa tiesa yra reliatyvi.
Stoicizmas – filosofijos srovė, atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje, o vėliau išplitusi į Romos imperiją. Stoicizmo pavadinimas kilo iš pavėsinių pavadinimo „Stojos“, po kuriomis stoikai sėdėdami filosofavo. Stoicizmas deklaravo penkias kertines vertybes: teisingumą, išmintį, drąsą, saikingumą (kuklumas) ir nuosaikumą.
Stoicizmo pradininku laikomas Zenonas Kitionietis, gyvenęs 335 – 263 pr. m. e. Jo pasekėjais laikomi Seneka, Epiktetas ir Markas Aurelijus (Romos imperatorius).
Stoikai teigė, kad žmogui reikia išsivaduoti iš efektų – stiprios susijaudinimo būsenos. Stoicizmo idealas buvo apatija, stiprių afektų nebuvimas. Žmogui būtina daryti gerus darbus, nes tik jie formuoja išmintingą žmogų. Žmogaus tikslas – „gyventi sutariant (su prigimtimi)“. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią jį į „gerą gyvenimo vagą“ bei suteikiančią jam laimę. Išmintingo žmogaus tėvyne laikomas visas pasaulis, taigi tai teigdami stoikai suformuoja žmogų kosmopolitą. Pasak jų, būties esmė – tai moralinės pareigos atlikimas. Ir nepaisant to, stoikai skyrėsi nuo epikūriečių, nes tikėjo stebuklais ir būrimais. Mirtis jiems buvus nereikšminga.
Kinizmas – antikinės filosofijos sistema, įkurta antikinės graikų filosofijos klestėjimo laikotarpiu. Ji paskelbė pirmąjį totalinį maištą prieš civilizaciją ir išsilaikė net apie 1000 metų. Ryškiausiu atstovu laikomas Diogenas.
Iki mūsų dienų neišliko nė vienas pilnas kinikų filosofijos šaltinis. Įvairių epochų kinikų (Antisteno, Diogeno Sinopiečio, Krateto, Menipo, Biono, Demetrijaus ir kt.) veikalai yra žuvę; išliko tik atskiri jų fragmentai bei kitų autorių (Platono, Aristotelio, Stobėjaus, Aleksandro Afrodisijiečio, Diogeno Laertiečio, Epikteto, imperatoriaus Juliano Atskalūno ir t.t.) liudijimai. Ir dėl šios priežasties, ir dėl to, kad kinikų mokykla nesukūrė jokios teorijos, apie kinikus kartais yra net pamirštama.
Nepaisant teorijų nebuvimo, kinikų mokyklos atstovai vis gi turėjo savo gyvenimo moto. Trumpai tariant, jie buvo tam tikro gyvenimo būdo propaguotojai. Kinikai teigė, kad reikia atsikratyti civilizacijos ir grįžti į gamtą, nes visi žmonės, nepriklausomai nuo nieko, yra lygūs. Būtent lygybės deklaravimu kinikai pasisakė ir prieš vergiją, ir prieš privačią nuosavybę.
Apibendrinant visas mokyklas derėtų pasakyti, kad visas jas vienijo mintis dėl žmogaus laimės ir jo problemų.
POKYČIAI POLITINĖJE SFEROJE
Graikija, neužsidarydama vien savyje, kontaktavo su kitais, tad palaipsniui susipažino su Egipto gamtos mokslais, suklestėjo humanitarinės disciplinos. III a. pr. m. e. Įvyko filologijos suklestėjimas, o kaip stambiausias mokslo centras, iškilo Aleksandrija. Vėl buvo imta kalbėti apie Egiptą, o Aleksandrijoje buvo įkurtas „Mūsėjus“ mūzų šventykla, kurioje įsteigta biblioteka. Biblioteka talpino apie pusę milijono knygų. Nuo tada Aleksandrija traukė mokslininkus ir poetus.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Filosofinė proza. Platonas
recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).