Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Lazdynų Pelėda – tai dviejų seserų rašytojų – Sofijos Ivanauskaitės – Pšibiliauskienės (1867–1926 m.) ir Marijos Ivanauskaitės – Lastauskienės (1872–1957 m.) slapyvardis. Abi moterys geriau žinomos vyrų pavardėmis.

Sofija gimė Paragių dvarelyje (Akmenės raj.), o Marija Šiauliuose. Namuose abi dukras mokė tėvas – dailininkas ir literatas Nikodemas Ivanauskas. Taigi, Sofija išsilavinimą įgijo namuose, o Marija dar mokėsi siūti Šiauliuose. Abi seserys jaunos pradėjo rašyti. Būdama 17 metų Marija eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis. Sofija versdavo sesers kūrinius į lietuvių kalbą ir abiejų raštai būdavo pasirašomi vienu slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Sofija, vyresnioji sesuo, krypo į kaimo tematiką, o Marija – į miesto. Tam, be abejo, įtakos turėjo jos mokymasis Šiauliuose ir gyvenimas Varšuvoje, vėliau Peterburge.

Sofijos šeimyninis gyvenimas kaip ir Marijos nesusiklostė, tačiau jai sekėsi kūrybinė veikla. Nuo 1898 metų rašė „Varpe“ ir „Ūkininke“, o 1903 m. su vaikais persikėlus į Vilnių vertėsi atsitiktiniais darbais ir tęsė kūrybą.

Šis seserų bendradarbiavimas visuomenei nebuvo žinomas iki tol, kol mirė Sofija. Jį atskleidė L. Gira 1930 -aisiais. Seseriai mirus, Marija Lastauskienė persikėlė gyventi į KlajūnasKauną ir ėmė rašyti lietuvių kalba. Nuo tada kūrinius skelbė savo pavarde.

Sofijai Pšibiliauskienei priskiriami apsakymai „Našlaitė“, „Klaida“, „Tinginys“, „Motulė paviliojo“, „Prie pat dvaro“, apysaka „Klajūnas“ ir „Ir pražuvo kaip sapnas“, o Marijai Lastauskienei – romanai „Praeities šmėklos“ (1996 m.), „Šviesuliai ir šešėliai“, apysakos „Šiaurės sostinėj“, „Auka“ (1907 m.), „Radybos“ (1930 m.), ir daugelis kitų literatūrinių kūrinių.

Gana uždaroje dvaro aplinkoje augusios seserys į pasaulį žiūrėjo idealistiškai. Stipri dvaro auklėjimo dvasia atsispindi kūryboje – Lazdynų Pelėda, kaip ir Šatrijos Ragana, yra laikomos dvarų kultūros literatūroje puoselėtojomis. Lazdynų Pelėdos kūryboje svarbi tezė, kurią reikia iliustruoti. Kūriniuose kalbama apie kaimo ir dvaro santykius, svarstoma politinė ir moralinė sąsaja bei moters buvimas visuomenėje. Kūrinių fabula nėra fragmentiška, tačiau įmantri ir energinga. Yra derinama intriga ir dinamiškumas. Romanai gali būti vadinami laikraštiniais – skubiai rašyti ir intriguojantys. Realistinio įvykio pasakojimas – vyraujantis. M. Lastauskienės proza patraukli aštriais ir įdomiais siužetais, kalbos vaizdingumu. M. Lastauskienė lietuvių literatūrą pagyvino laisvos, modernios ir emancipuotos moters paveikslais.

Seserų kūryba šalia Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) kūrybos yra bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Emigracijos tema XXI a. pradžios prozoje

Apžvelgiami kūriniai: A. Šileikos „Bronzinė moteris“, A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“, B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“.

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė A. Šulinskienė