Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai”) (I dalis)

skyrybu-kambariai-violeta-soblinskaite-aleksa Skyrybos visada yra netektis, trauma, didelė gyvenimo nesėkmė ar net pralaimėjimas, kuris paliečia visus, dalyvaujančius šiame procese: sutuoktinius, jų šeimas, ir bene skaudžiausiai – vaikus. Tokia patirtis atskleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Skyrybų kambariai“.

Romanas – tai trijų kartų, klaidi ir permaininga kelių giminės kartų istorija kintančių santvarkų, režimų, istorinių laikotarpių fone. Istoriniai lūžiai ir kataklizmai, turėję įtakos tuometinei visuomenei, kaip prakeiksmas atsiveja iki šių dienų, traumuojantys žmonių likimus, charakterius, asmenybes. Eižėjančios vertybės, skeldėjanti savimonė vis dar liudija žmonių neatsiejamumą nuo istorinio laiko. Maža pasakyti, kad romanas apie skyrybas, nors tokią mintį sufleruoja pavadinimas, – tai kur kas daugiau.

Surizgusių gyvenimiškų istorijų fone autorė pasirenka vaizduoti moterų pasaulį, kuriame vyrai „beveik“ neegzistuoja, arba yra tie, kurie vengia atsakomybės, kurie linkę bėgti svetur ir maskuoti tikrąsias to intencijas neva tam, kad pateisintų tokį buvimą. Taigi šeimos branduolys, kuris turėtų būti viena stipri tautos ląstelė, tampa suardomas: visa ko pagrindas lieka moterys: „smetoninės kartos močiutė Teodora Kreivienė, jos dukra „pasiutėlė Kreivių Kotryna“ ir šios vaikai Indrė, Viltė ir „ruskelio išpera“ Denisas (vėliau pervadintas Donatu). Minėtini jauniausieji Kreivių giminės ūgliai – Indrės pavainikis Silverijus ir Viltės santuokinis Kipras.“, bet šie jau iškrenta iš konteksto kaip ketvirtosios kartos atstovai, nes lieka neatskleista, kaip jų gyvenimai susiklostys.

Kaip priešprieša nepavykusioms santuokoms yra vyriausiųjų (senelių) kartos gyvenimų mokykla. Jie žinojo laimingo gyvenimo paslaptis, mokėjo mylėti, saugoti ir kurti vertybes, taip paprastai ir kasdieniškai sugebėjo įvertinti tai, kas yra tikra. Tokie yra Donato vaikystės draugės Romos tėvai: „Juk matei, koks juokingai graudus yra tėtė su visokiausiais „gerai, mano širdele“, „gerai, pupyte“, „klausau, aukseli, tu mano“…<…> Tėvas buvo laimingiausiais žmogus! Be Domicelės, jam ir saulė – ne saulė. Kiek teištvėrė, kai mama palaidojom? Tris savaites!“ (117 p.)  Šiai kartai atstovauja ir Teodora Kreivienė, mokėjus mylėti ir išsaugoti šeimą net tremties metais. Svarūs, įžvalgūs patarimai, išlikę Indrės atmintyje, į dabartį persikelia kaip brandi senoji lietuviška pajauta, ateinanti tiesiai iš Dievo, kaip neginčijama išmintis – šilta, žmogiška, spinduliuojanti patirtimi: „Kaip ten amžinatilsį močiutė sakydavo? Ne tas tėvas, kuris pagimdo, o tas, kuris užaugina!“ (67 p.), arba „Motinai nedera akių draskyti, kad ir kokia pasiutusi ji bebūtų. Kas mane to išmokė? Močiutė Teodora?“ . (50 p.)

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *