Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)

Donatas, Indrė, Viltė – gyvas priekaištas už visas gyvenimo klaidas, tačiau tuo pat metu jie nukenčia labiausiai. Nepaaiškinama, kodėl Kotrynai painūs meilės reikalai rūpi labiau nei vaikų auklėjimas. Naivu tikėti, kad noras surasti vaikams tėvą veda partnerių paieškos keliais, labiau norisi manyti, kad suaugusieji naudojasi situacija, vaikais, kad galėtų kerštauti vieni kitiems. „Knygoje autorė įžvalgiai, kartais dargi negailestingai atveria vis esmingesnius bendro buvimo klausimus: kiek pagiežos gali prikaupti žmogus? Skaitant pamažu aiškėja, kas yra susvetimėjimo realybė, galimos ištakos, padariniai ir kaina ir beveik niekas nėra kaltas.“ : „Viešpatie, kodėl aš tokia – pagiežinga, nelipšni, atžagari? Kas mane verčia gniaužtis lyg spyruoklę, kiekvieną akimirką pasirengusią spiegti? Gyvenimo baimė?“ (P. 37).

Nepaaiškinamos baimės, netikrumo, nestabilumo jausmas suformuotas šeimoje, kurioje vaikus sieja tik vienas tėvų, ateina iš vaikystės. Gal dėl to vėliau randasi ir didesnės problemos – savęs identifikacijos, negebėjimo suaugti su aplinka – sesuo jaučia nesveiką potraukį mišraus kraujo broliui, o jis seseriai. „Šiame pasaulyje niekas nežino, kas yra nuodėmė…“ (P. 212), bet jeigu Dievo nėra, tada viskas leistina: tikrieji tėvai gali atsisakyti vaikų be kaltės jausmo, vaikai irgi gali rinktis atsitiktinius „ nestabilius“ partnerius, o galiausiai įmanoma ir kraujomaiša. Ir kas belieka? Tik dirbtinis pakantumas motinai, tik neapykanta pakeičianti padėką už visus vaikystės metus, tik sugriauti gyvenimai ir puikūs skyrybų kambariai, kuriuose taip „delikačiai“ įamžinti visų gyvenimai…

Taigi Violetos Šoblinskaitės romane pagrindinėmis problemomis pirmiausia tampa istoriniai lūžiai ir kataklizmai, kaip prakeiksmas, atsivejantys iki šių dienų ir griaunantis žmones kaip asmenybes, jų likimus ir charakterius, nes tokiu laiku yra pamilstami kitataučiai, engėjai. Meilė tampa nepaaiškinama ir nepateisinama, bet su aiškiomis nuorodomis į skyrybas. Kita problema romane yra vaikų padėtis ir likimai, nes jie negali pasirinkti nei tėvo, nei motinos, bet atkenčia už jų abiejų padarytas nuodėmes, tampa gyvais priekaištais tėvams už gyvenimo klaidas ir už jų pačių nenusisekusius gyvenimus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai – literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)

Romane keliamas aktualus klausimas, kodėl įsimylima kitataučius. Viena vertus, jie kaip kitos kultūros žmonės, yra patrauklūs, tik, deja ne vidumi, o išore. Taip įsimyli Kreivių Kotryna: „Amžinatilsį mama taip ir pasimirė neatleidusi man už Dmitrijų. Bet ar suvokė jinai, kad ne aš kalta dėl savo svaigulio jaunučiui kariškiui, kuris – tik pamanykite, Dievulėliau, jūs tik pamanykite! – vilki uniformą, ir toji uniforma guli ant jo kaip nulieta!?“, – už tai dukrai santuokos su okupantu neatleidžia Teodora („…suėdė ruskis visus, gyvus suėdė, o tu kaip galvos netekusi tokiam pačiam ruskiui ant peties galvą dedi, ruskį karaliūnu sau išsirinkai, ruskio dainas dainuoji, ruskio sėklą į švarias lig tavęs mūsų giminės moterų įsčias įsileidi!“), iškart po „šliūbo“ su vyru išvežta į Sibirą. Daug vėliau kitatautį pamilsta Kotrynos Kreivienės dukra Indrė, kuriai yra griežtai paprieštaraujama bičiuliautis su vokietuku (iš tuometinės VDR). Daugiau nei akivaizdžiai tautinės ambicijos parodomos ir iš vokietės pusės: „Gizelai nereikia visokiausių lietuvaičių, latvikių, estukių. Jai reikia vien tik vokietės merginos tikram vokiečiui, jos vienatiniam sūnui. O dar, suprantama, ji ir vaikaičių nori vokietukų, ne kokių nors mišrūnų. Mišrūnai gali būti tik šunys…“ (63 p.). Atsakyti į klausimą romanu nebandoma, tai nepaaiškinama jokiais dorovės, etikos ar logikos dėsniais. Aišku tik viena – mišrios santuokos nėra ilgalaikės, ypač pervartų metais. Koją meilei, draugystei, santuokai pakiša ne tik istorinės realijos, bet ir individualūs vertybiniai principai bei pasaulėjauta. Pagal šią logiką su Dmitrijumi išsiskiria Kotryna, pajutusi savo lietuvybę („…nebuvai tą istorinę naktį prie Televizijos bokšto, kurį tavo didžiosios socialistinės tėvynės tankai supo nelyginant Altajaus vilkai jūsų sovchozo avis. (…) kramsnodama sumuštinį stebėjai, kaip nuo tankų į prakeiktus litovcus nacionalistus žvalgosi šviesiaplaukiai garbaniai, visai tokie pat kaip taviškis Dimka, arba siauraakiai – nelyginant utėlėmis apėję, niekados neprausti tavo vaikystės draugai altajukai… Ir tik tada, kai tankai pradėjo šaudyti, kai prakeiktas sumuštinis atsistojo tau skersai gerklės, Kotryna, tik tada tu supratai esanti lietuvė! Sumauta nacionalistė litovka!“ (P. 86)), panašiai su mylimuoju tėvai išskiria ir Indrę.

Mylimuosius, vyrus galima pasirinkti, tačiau niekada neleidžiama rinktis tėvų. Tai romane nuskamba skaudžiausiai: „vaikai, negalintys pasirinkti tėvo nei motinos, už jų abiejų padarytas nuodėmes atkenčia su kaupu“ . Ši logika tinka ne visiems – vaikų likimai labai nevienodi, ne visi kenčia, ne visi atperka tėvų nuodėmes, tačiau vienaip ar kitaip vis tiek tampa keršto įrankiu ir keršto objektu. „Skyrybų kambariuose“ toks vaidmuo labiausiai priskiriamas Giedrei: „Tuomet leiskite užduoti jums dar vieną klausimą, gerbiamieji gimdytojai, tėveliai, įtėviai ir patėviai… Kodėl kerštaujama per mane ir man?“ (P. 37).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai – literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)

skyrybu-kambariai-violeta-soblinskaite-aleksa Skyrybos visada yra netektis, trauma, didelė gyvenimo nesėkmė ar net pralaimėjimas, kuris paliečia visus, dalyvaujančius šiame procese: sutuoktinius, jų šeimas, ir bene skaudžiausiai – vaikus. Tokia patirtis atskleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Skyrybų kambariai“.

Romanas – tai trijų kartų, klaidi ir permaininga kelių giminės kartų istorija kintančių santvarkų, režimų, istorinių laikotarpių fone. Istoriniai lūžiai ir kataklizmai, turėję įtakos tuometinei visuomenei, kaip prakeiksmas atsiveja iki šių dienų, traumuojantys žmonių likimus, charakterius, asmenybes. Eižėjančios vertybės, skeldėjanti savimonė vis dar liudija žmonių neatsiejamumą nuo istorinio laiko. Maža pasakyti, kad romanas apie skyrybas, nors tokią mintį sufleruoja pavadinimas, – tai kur kas daugiau.

Surizgusių gyvenimiškų istorijų fone autorė pasirenka vaizduoti moterų pasaulį, kuriame vyrai „beveik“ neegzistuoja, arba yra tie, kurie vengia atsakomybės, kurie linkę bėgti svetur ir maskuoti tikrąsias to intencijas neva tam, kad pateisintų tokį buvimą. Taigi šeimos branduolys, kuris turėtų būti viena stipri tautos ląstelė, tampa suardomas: visa ko pagrindas lieka moterys: „smetoninės kartos močiutė Teodora Kreivienė, jos dukra „pasiutėlė Kreivių Kotryna“ ir šios vaikai Indrė, Viltė ir „ruskelio išpera“ Denisas (vėliau pervadintas Donatu). Minėtini jauniausieji Kreivių giminės ūgliai – Indrės pavainikis Silverijus ir Viltės santuokinis Kipras.“, bet šie jau iškrenta iš konteksto kaip ketvirtosios kartos atstovai, nes lieka neatskleista, kaip jų gyvenimai susiklostys.

Kaip priešprieša nepavykusioms santuokoms yra vyriausiųjų (senelių) kartos gyvenimų mokykla. Jie žinojo laimingo gyvenimo paslaptis, mokėjo mylėti, saugoti ir kurti vertybes, taip paprastai ir kasdieniškai sugebėjo įvertinti tai, kas yra tikra. Tokie yra Donato vaikystės draugės Romos tėvai: „Juk matei, koks juokingai graudus yra tėtė su visokiausiais „gerai, mano širdele“, „gerai, pupyte“, „klausau, aukseli, tu mano“…<…> Tėvas buvo laimingiausiais žmogus! Be Domicelės, jam ir saulė – ne saulė. Kiek teištvėrė, kai mama palaidojom? Tris savaites!“ (117 p.)  Šiai kartai atstovauja ir Teodora Kreivienė, mokėjus mylėti ir išsaugoti šeimą net tremties metais. Svarūs, įžvalgūs patarimai, išlikę Indrės atmintyje, į dabartį persikelia kaip brandi senoji lietuviška pajauta, ateinanti tiesiai iš Dievo, kaip neginčijama išmintis – šilta, žmogiška, spinduliuojanti patirtimi: „Kaip ten amžinatilsį močiutė sakydavo? Ne tas tėvas, kuris pagimdo, o tas, kuris užaugina!“ (67 p.), arba „Motinai nedera akių draskyti, kad ir kokia pasiutusi ji bebūtų. Kas mane to išmokė? Močiutė Teodora?“ . (50 p.)

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

Dar prieš gerą dvidešimtį metų santuokos institucija buvusi vertybė ir suprasta kaip sakramentu duota visam gyvenimui Dievo malonė, kuri suformuoja šeimą socialiniu bei religiniu požiūriu, šiomis dienomis praranda savo aktualumą, nuvertėja. Su kiekviena diena yra įteisinamas vis laisvesnis požiūris ne tik į tam tikrus visuomenėje vystančius reiškinius, bet ir šeimą: randasi daugybė gyvenimo kartu modelių, „patogių“ gyventi neįsipareigojant, vengiant atsakomybės, bet patiriant viską, kas įmanoma kaip ir santuokoje, skirtumas tik tas, kad iškilus pirmai sudėtingesnei problemai galima atsitraukti, išsiskirti lygiai taip pat, kaip buvo viskas pradėta.

Atrodo, jog XXI amžiuje jau visai įprasta santuokas suvokti kaip partnerystę, „terminuotą“, „su pertraukomis“, susitinkant, gyvenant poligamiškai, „atvirai“ ar švediškai. Apie neįteisintų santykių mąstą geriausiai kalba skaičiai, rodantys tuo pačiu ir laisvėjančios visuomenės problemą – skyrybas bei apskritai santuokų mažėjimą. Tradicinės šeimos vaidmens sumažėjimą lemia pasikeitęs žmogaus gyvenimo būdas, socialinė aplinka (visi taip daro, todėl toks elgesio modelis tampa priimtinas) bei ekonominės problemos, liberalios pažiūros ir noras maištauti prieš tradicijas, religiją ar bažnyčią. „Įsipareigojimų vengimas neretai susijęs ir su žmonių psichologinėmis problemomis: netikėjimu pilnaverčiais ilgalaikiais santykiais arba jų baime, moralės ar supratimo, kas yra tikra meilė, trūkumu.“  Taigi kas vyksta dabartinėje visuomenėje?

Neišugdytos pamatinės vertybės skatina lengvabūdišką elgesį, nukreiptą prieš standartus, prieš visuomenės normas. Skubi santuoka, santuoka „iš reikalo“, labai jaunų žmonių jungtuvės dar negarantuoja laimingo gyvenimo, bet priešingai – dažniausiai veda skyrybų link. Skyrybos išties tampa kone mūsų gyvenimo kasdienybė. Remiantis Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, Lietuva 2006 – aisiais įvardyta kaip skyrybų rekordininkė . Susidaro įspūdis, kad besiskiriančios šeimos skaičiumi greitai lenks besituokiančius, o visuomenė tai priims kaip normą.

Šeima tradicinėje visuomenėje yra suvokiama kaip mažiausia tautos ląstelė, nuo kurios priklauso visos valstybės egzistavimas, pradedant ja yra kuriamas valstybės „veidas“. Šeima yra mūsų kultūros dalis, atspindinti vertybes ir religinius įsitikinimus. Ji taip pat užtikrina saugią aplinką, kurioje gali augti laimingi vaikai – visų ateitis. Tą, be abejo patvirtina ir psichologai, sakydami, kad tradicinių vertybių atsisakymas neigiamai veikia gyvenimo kokybę.

Skyrybos kaip visuomenės skaudulys įvairiomis išraiškomis pasireiškia visose gyvenimo srityse, o pirmiausia, visa, kas jaudina žmogų, užfiksuojama literatūroje. Todėl ne veltui sakoma, kokia kultūra, tokia jos ir literatūra, ir išties sąsajų čia yra labai daug. Galimas dalykas, kad greitai tapsime tauta, kurioje atrodys normalu turėti tik mamą, bet neturėti tėčio, arba turėti bent kelis „tėčius“ ar „mamas“, kurioje nestebins nei tikri, nei „netikri“ broliukai ar sesutės ir daugiau nei ketvertas „senelių“. Pastariesiems teiginiams artimi Violetos Šoblinskaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“, ir Giedros Radvilavičiūtės romanas „Suplanuotos akimirkos“, taip pat paliečiančiam skaudžią skyrybų temą, tik čia jos iškrenta iš bendro planų konteksto – jų nesuplanuosi.

Skyrybų tema į literatūrą ateina iš kasdienybės realijų. Skaudžią patirtį išplėtojusios V. Šoblinkaitė romane „Skyrybų kambariai“ ir G. Radvilavičiūtė esė rinktinėje „Suplanuotos akimirkos“ atskleidžia įvairiapusį žvilgsnį į šiandieną, vyrų ir moterų santykius, vaikų vietą šeimoje, kur nėra tėvo ir vyro, gyvenimą „kartu – atskirai“, vertybių krizę, irstančią šeimos instituciją.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)