„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (III dalis)

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus, svarbiausias teminis knygos motyvas yra „XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės.“ , kuri „atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą“ . Tokiais gyvenimo momentais belieka moteriškoji kompanija, kurioje „pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį.“  Po skyrybų prarandamas tikėjimas, visa jaunatviška energija, meilė ir viltis. Bet dar lieka vaikai, kurie palaiko norą gyveni, pradėti iš naujo, nes „moterys neverkia girtomis ašaromis“: „nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti“, o „Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų“. Iš tiesų, jei moteriškoje kompanijoje atsirastų bent vienas vyras, tektų prie jo taikytis, „reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.“ (88 p.), bet dėl amžiaus (klimakso periodo), dėl šeimyninės padėties (ne tik pasakotoja, visos moterys išsiskyrusios) tingėtųsi „ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim).“ (88 p.)  Akivaizdus santykis su vyrais, požiūris į juos, ateinantis po skyrybų patirties, verčia susimąstyti apie vienatvę, kuri, kaip nekeista, galima tokioje žmonijos įvairovėje, kitaip tariant, gal nesugebama patirti pasaulio, o gal nesinori…

Vienoje esė skelbiama: „Pamenu vieną apsakymą, kurio pasakotojas sėdi ant namų slenksčio ir apmąsto, ką prarado vesdamas.“ (24 p.). Praradimo, tiksliau stokos problema „Suplanuotose akimirkose“ sudaro įspūdį, kad daugelyje knygos tekstų visas moteris, o ypač heroję, yra ištikusi tapatybės krizė. Dėl to atsiranda toks „isteriškas“ ir ironiškas pasakojimo tonas, fiksuojamos svetimos patirtys, kad būtų sukurta didesnė distanciją, kad ne taip „skaudėtų“ įsižiūrint į save (įsižiūrėjimas į save reflektuojamas stebint aplinką pro langą – panašiai ir Šoblinskaitės romane Kotryna Kreivienė pro langą įsižiūri į tuštumą), sapnuojant („Bet šiąnakt sapnavau baisų sapną. Apie skyrybas.“ (130 p.)), gydantis nuo meilės („Pagaliau, po daugelio metų ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ (48 p.)).

Taigi Giedra Radvilavičiūtė esė rinktinėje kelia kiek kitas su skyrybomis susijusias problemas. Autorei pirmiausia rūpi moterys, nes jos kitokios – daug „teigiamesnės“ už vyrus, tačiau akivaizdu, kad jų irgi reikia, tačiau buvimas su jais yra problematiškas, juolab, kad moterys yra kovojančios už savąjį ego. Taigi santuoka galima tik aukojantis vyrui, bet čia ir yra problema, nes dabar ne tas amžius, moterys jau savarankiškesnės. Meilė ir santuoka galima tik kaime, kur gyvenimas užkonservuotas, o vertybės nepasikeitusios. Ironiškas ir sarkastiškas pasakotojos žvilgsnis į aplinką leidžia manyti esant ir tapatybės krizės problemą.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (II dalis)

Bet vis tiek vyrų reikia ir nesvarbu, kokie jie bebūtų: moteris naratorė, nors jos bendravimas su daugeliu komplikuotas, tiki ir viliasi, kad po dviejų metų ji ištekės už savo viršininko, nes jai taip išbūrė, jos motiną po skyrybų raminusi ir guodusi kaimynė susideda su jos vyru, herojės draugė Rūta eina „kabinti“ žvejo, nors ir yra pasakiusi, kad vyrai jai – praeitis. Taigi pasaulio sąranga nuolat primena apie pasaulyje esamus skirtingų lyčių individus, o įsitikinimai, auklėjimas ir kultūra sufleruoja, jog vyrų ir moterų gyvenimas skyrium yra neįmanomas, juo labiau, kad žmogus sutvertas mylėti ir pratęsti savo giminę, netgi „Mirti neištekėjusiai (arba net ne našlei), kai esi senoviško auklėjimo, kažkaip nepadoru.“ (61 p.), – svarsto ir pasakotoja.

Kita tema, kuri svarbi „Suplanuotose akimirkose“ yra žmonių skirstymas į miesto ir kaimo gyventojus, kur pastarieji yra kaip užkonservuoto gyvenimo pavyzdys, nes „Tik kaimuose erotika ir meilė dar stebuklo lygmens, kartais suvokiama kaip likimas, liūnas, lynas. <…> Gyvenimas kartu ir atskirai gali egzistuoti tik miestuose, ten, kur pasaulį daugiau tvarko protas“ (26 p.). Šia mintimi esė labai artimos „Skyrybų kambariams“, kuriuose skirstymas remiasi ne teritorijomis, o einant per kartas: taip kaip V. Šoblinskaitės romane dvasiškumą, paprastą, bet nuoširdų santykį, mokėjimą mylėti ir būti iki senatvės kartu išsaugo senoji karta (t.y. močiutės, seneliai, jų tėvai ir kiti iki tol gyvenę), taip G. Radvilavičiūtės rinktinėje tokią galią yra išlaikęs dar nesužalotų vertybių kaimo žmogus: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (116 p.).

„Suplanuotų akimirkų“ paradoksu tampa vyrų ir moterų santykiai, kurių suplanuoti neįmanoma. Lyrinė herojė nors ir mėgina šį tą planuoti, tačiau akivaizdu, jog daug ko gyvenime į griežtus rėmus nepatalpinsi. Vyrų ir moterų santykių kreivėje, regis, galima vienintele išeitis – skyrybos. Pasakotoja buvo ištekėjusi, susilaukė dukrytės, nors vyras prašė negimdyti, išsiskyrė, vėliau vėl bandė gyventi su tuo pačiu, nors nepavyko; jos mama taip pat išsiskyrusi su vyru, jos tėvu, kurį nuviliojo kaimynė Janė: „Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. (tėvai). <…> kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto.“ (36 p.); naratorės draugės, atsitiktinai sutiktos moterys taip pat yra išsiskyrusios, gyvena vienos („Kaziko tėvas seniai jau buvo išėjęs pas kitą. Vaikas ateidavo į ligoninę ir įsikibęs į seselės chalatą prašydavo „spasti mamkų“ (18 p.)), „Stiliuje“ lyrinė herojė skaito apie psichologę, kuri santuoką kentėjo 12 metų, o „Tekėjo norėdama padaryti vyrą laimingą. Tai yra gyveno kaip dauguma Lietuvos moterų. Aukodamasi“ (27 p.). Aukojimasis dėl vyro, dėl vaikų galiausiai tampa nepakeliamas (artima „Skyrybų kambariams“: nesvarbu, kad gyvenimas nesusiklosto, kaip norėtųsi, kad po kiekvienos santuokos lieka po vaiką, po „skyrybų kambarį“ kaip atminimą ir priekaištą, norisi pagyventi sau, norisi patirti gražiąją gyvenimo pusę) – norisi skyrybų ir naujo gyvenimo sau, nes einant senyn „gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau.“ (62 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:


Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (I dalis)

radvilaviciute-giedra-suplanuotos-akimirkos1„<…> reiškinys išplinta literatūroje tik tada, kai jis pakankamai dažnas ir gyvenime.“ (87 p.)  Skyrybų aktualumą dar kartą patvirtina ir Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Tai knyga apie meilę ir vienatvę, apie tėvus ir vaikus, apie literatūrą, buitį ir save bei vyro ir moters santykius, kurių vienas iš kraštutinumų – skyrybos. Ironiškas, kiek sarkastiškas požiūris į stabdomas kasdienybės akimirkas priartina visuomenės gyvenimo ypatumus ir leidžia suvesti sąskaitas su pakrikusia tikrove.

Nors „suplanuotose akimirkose“ esė tekstų ne vienas ir ne keli, bet jie glaudžiai susiję – juos vienija ta pati veikėja pasakotoja ir jos aplinkos žmonių sustabdyto gyvenimo kadrai. Esė rinktinėje, kaip ir V. Šoblinskaitės „Skyrybų kambariuose“, gyvenimas matomas iš moters perspektyvos. Čia visuomenė yra suskilus į dvi stovyklas, t.y. moterų ir vyrų, kur pirmoji daug „tikresnė“, pranašesnė, geresnė ir visokia „-esnė“ – tekstu autorė tą nuolat pabrėžia: „vyrai mėgsta momentinius nuotykius, o moterys – tęstinius.“ (p. 26), „vyrų veidai, kai juos apima klimaksas, „išplaukia“, tampa išlyti. Moterų – ne.“ (52 p.), nes „moterys dažnai sugeba iš karto galvoti apie daugelį dalykų“ (50 p.). Tai Dievo duota, nors ir reikalauja tam tikrų pastangų.“ , o vyrai – ne, vyrai rašytojai sugeba rašyti tik apie masturbaciją, o moterys – ne. Dėl panašių priežasčių šios dvi skirtingos „žmonių grupės“ nesugyvena, o jei pabando, tai būtinai išsiskiria, nes galima ir kitokia perspektyva – „gyventi kartu – gyventi atskirai“: „Bet ima kirbėti mintis, kad gyvenant kartu, galima gyventi ir atskirai. Kitaip gal ir neįmanoma. Nesveika. Protingas žmogus, vykdydamas pareigas pagal savo dienotvarkę, gali netekti klausos, t.y. įsiklausymo.“ (25 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

Dar prieš gerą dvidešimtį metų santuokos institucija buvusi vertybė ir suprasta kaip sakramentu duota visam gyvenimui Dievo malonė, kuri suformuoja šeimą socialiniu bei religiniu požiūriu, šiomis dienomis praranda savo aktualumą, nuvertėja. Su kiekviena diena yra įteisinamas vis laisvesnis požiūris ne tik į tam tikrus visuomenėje vystančius reiškinius, bet ir šeimą: randasi daugybė gyvenimo kartu modelių, „patogių“ gyventi neįsipareigojant, vengiant atsakomybės, bet patiriant viską, kas įmanoma kaip ir santuokoje, skirtumas tik tas, kad iškilus pirmai sudėtingesnei problemai galima atsitraukti, išsiskirti lygiai taip pat, kaip buvo viskas pradėta.

Atrodo, jog XXI amžiuje jau visai įprasta santuokas suvokti kaip partnerystę, „terminuotą“, „su pertraukomis“, susitinkant, gyvenant poligamiškai, „atvirai“ ar švediškai. Apie neįteisintų santykių mąstą geriausiai kalba skaičiai, rodantys tuo pačiu ir laisvėjančios visuomenės problemą – skyrybas bei apskritai santuokų mažėjimą. Tradicinės šeimos vaidmens sumažėjimą lemia pasikeitęs žmogaus gyvenimo būdas, socialinė aplinka (visi taip daro, todėl toks elgesio modelis tampa priimtinas) bei ekonominės problemos, liberalios pažiūros ir noras maištauti prieš tradicijas, religiją ar bažnyčią. „Įsipareigojimų vengimas neretai susijęs ir su žmonių psichologinėmis problemomis: netikėjimu pilnaverčiais ilgalaikiais santykiais arba jų baime, moralės ar supratimo, kas yra tikra meilė, trūkumu.“  Taigi kas vyksta dabartinėje visuomenėje?

Neišugdytos pamatinės vertybės skatina lengvabūdišką elgesį, nukreiptą prieš standartus, prieš visuomenės normas. Skubi santuoka, santuoka „iš reikalo“, labai jaunų žmonių jungtuvės dar negarantuoja laimingo gyvenimo, bet priešingai – dažniausiai veda skyrybų link. Skyrybos išties tampa kone mūsų gyvenimo kasdienybė. Remiantis Europos Sąjungos statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, Lietuva 2006 – aisiais įvardyta kaip skyrybų rekordininkė . Susidaro įspūdis, kad besiskiriančios šeimos skaičiumi greitai lenks besituokiančius, o visuomenė tai priims kaip normą.

Šeima tradicinėje visuomenėje yra suvokiama kaip mažiausia tautos ląstelė, nuo kurios priklauso visos valstybės egzistavimas, pradedant ja yra kuriamas valstybės „veidas“. Šeima yra mūsų kultūros dalis, atspindinti vertybes ir religinius įsitikinimus. Ji taip pat užtikrina saugią aplinką, kurioje gali augti laimingi vaikai – visų ateitis. Tą, be abejo patvirtina ir psichologai, sakydami, kad tradicinių vertybių atsisakymas neigiamai veikia gyvenimo kokybę.

Skyrybos kaip visuomenės skaudulys įvairiomis išraiškomis pasireiškia visose gyvenimo srityse, o pirmiausia, visa, kas jaudina žmogų, užfiksuojama literatūroje. Todėl ne veltui sakoma, kokia kultūra, tokia jos ir literatūra, ir išties sąsajų čia yra labai daug. Galimas dalykas, kad greitai tapsime tauta, kurioje atrodys normalu turėti tik mamą, bet neturėti tėčio, arba turėti bent kelis „tėčius“ ar „mamas“, kurioje nestebins nei tikri, nei „netikri“ broliukai ar sesutės ir daugiau nei ketvertas „senelių“. Pastariesiems teiginiams artimi Violetos Šoblinskaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“, ir Giedros Radvilavičiūtės romanas „Suplanuotos akimirkos“, taip pat paliečiančiam skaudžią skyrybų temą, tik čia jos iškrenta iš bendro planų konteksto – jų nesuplanuosi.

Skyrybų tema į literatūrą ateina iš kasdienybės realijų. Skaudžią patirtį išplėtojusios V. Šoblinkaitė romane „Skyrybų kambariai“ ir G. Radvilavičiūtė esė rinktinėje „Suplanuotos akimirkos“ atskleidžia įvairiapusį žvilgsnį į šiandieną, vyrų ir moterų santykius, vaikų vietą šeimoje, kur nėra tėvo ir vyro, gyvenimą „kartu – atskirai“, vertybių krizę, irstančią šeimos instituciją.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)