Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Poetus Algimantą Mackų ir Sigitą Parulskį vienija bendrosios poezijos temos – egzistencija, mirtis ir Dievas, tačiau skiria tų temų suvokimo keliai ir savitas jų interpretavimo modelis. Visas pasaulis atrodo visiškai kitaip, kai pasikeičia regėjimo taškas ir suvokimo prizmė. Egzistencija suskilusi ir kartais net neturinti pagrindo, į ką joje esantis žmogus galėtų atsiremti, kur atrasti tokių amžinųjų vertybių, kaip pats pasaulis. Tačiau, kaip aiškėja abiejų poetų poezijoje, pasaulis nėra nei aiškus, nei amžinas, visiškai nenuspėjamas, todėl keliantis nerimą ir verčiantis nepasitikėti ir netikėti. Jis žmogui svetimas ir sunkiai suvokiamas, nesama pastovių vertybių, net ir su amžina idėja Dievu yra prasilenkiama, arba jo apskritai nerandama nei pasaulyje, nei žmoguje, o kad išgyventum – tikėjimą reikia rasti pačiam.

Pasaulyje esantys daiktai yra nykstantys, kaip ir žmogus. A. Mackui tokioje suskilusioje egzistencijoje, kur net žmogaus būtis yra deformuota, mirtis iškyla kaip beprasmybė, kuri niekur neveda. Būtis beprasmiška, o mirtis dar beprasmiškesnė. Jos „išmušti“ daiktai iš nuolatinių padėčių sujaukia žmogaus vertybių sistemą ir apverčia aukštyn kojomis sudaiktėjusį pasaulį. Nuasmeninta, mechanizuota, beprasmė mirtis žmoguje atveria dvasinę tuštumą, kurios užpildyti nepajėgus net tikėjimas Dievą. Nors Algimantui Mackui Dievas yra „visų kelių ir šunkelių vedančių į Viltį, įsikūnijimas“, tačiau poeto žmogus su juo nesusitinka, prasilenkia, nueina kiekvienas savais keliais. Taip iš už tariamo ramumo išnyra įtūžis ir rūstumas ne tik prieš patį Dievą, bet ir visą pasaulį. Tokioje A. Mackaus skleidžiamoje poetinėje realybėje mirtis išsipildo kaip pranašystė: „Ir mirtis nebus nugalėta“.

Tuo tarpu S. Parulskis poezijoje deklaruoja kitokį mirties supratimą. Jo mirtis lygiai taip pat žmogaus niekur nenuveda, bet tik todėl, kad jos esama visur, net ir gyvųjų pasaulyje. Mirtis iškeliama ne tik kaip būtinybė, neišvengiamybė, bet ir kaip dabartis beprasmiame, merdinčiame pilkame pasaulyje. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai, mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus. Mirtis tokiame laikinoje egzistencijoje nėra nei riba, nei baigtis, todėl neverta jos saugotis, o kaip tik reikia ją pažinti ir natūraliai priimti. S. Parulskio kuriamas pasaulis priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės, nerandantis tikėjimo, todėl jam kančia yra ne tik gyventi, bet ir numirti. Dievas pasiekiamas tik per mirtį arba per tarpininkus, bet net ir tada žmonių kančioms lieka abejingas, dargi siunčiantis žmonijai smurtą.

Priešingai Parulskio suvokimui, Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos. Parulskis šiuo atveju Dievą laibiau rodo kaip idėją, kuria tikima, bet kuri tik ir lieka idėja, kai prireikia žmogui pagalbos iš aukščiau. Jis bejėgis atsiliepti į šauksmus žemėje, nes „nuskurdęs jo ūkis“, tad prieš žmogų stovinti tik tamsa, į kurią jis nuolatos atsitrenkia, kai jam reikalinga dvasinė pagalba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *