Kaip yra pastebėjęs R. Šilbajoris, A. Mackus, pasitelkdamas dvi kategorijas „formą, duodančia turinį“, kurios pagal jį tremtyje sustingsta ir tą turinį praranda, apeigų kanonus, maldos žanrus ir religinių simbolių sistemas paneigia pakeisdamas atvirkštiniais vaizdais: pavyzdžiui litanija Mackus pakeičia: „sakysime, „melskis už mus“ arba „pasigailėk mūsų“ pakeičia „amžinu gedulu“.
Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į inversiją eilėraštyje „Į tobulą formą“. Paprastai Dievas yra suvokiamas kaip visagalis, t.y. „pilnas omnipotencijos“, o čia jis Mackaus yra vaizduojamas kaip pilnas aistros omnipotenciją perleidžiant plėšrūnams, kojotams ir kondorams. Toks jėgų sukeitimas, perleidimas priešininkams paneigia Dievo galybę, kartu jį dar labiau nutolina nuo žmogaus – Viešpaties aistra naujam absurdiškam kūriniui nežada nieko gero žmogaus būčiai, o kaip tik priešingai – pasmerkia jį lygiai tokiam pat absurdiškumui ir absurdiškai egzistencijai kaip:
nesibaigiantis kartos prakeikimas –
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.
(„ Hermetiškoji daina“)
„Mirtis suima į savo glėbį visą generaciją, keliaujančią „iš niekur į niekur“, o ir visą tautos likimą, pražydusį „kraujo puta“. Be to, procesiją „iš niekur į niekur“ pagal J. A. Greimą galima sulyginti su „Sizifo mitu“, pagal kurį: „žmogaus pastangų beprasmiškumas kaip tiktai įprasmina Žmogų.“
A. Mackaus mirtis poezijoje kaip ir Dievas – amžina ir ji tvyro visur, ji kaip oras – be pradžios ir pabaigos, bet kaip amžinas gedulas, nes po jos – tik tuštuma, tad ir visas vaizduojamasis pasaulis toks tamsus ir niūrus. „Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip galutinė realybė. Mirtis stovi ne šalia esaties, o glūdi jos viduje.“ Remiantis bendrąja logika, kad tik amžinas (Dievas) turi galią kurti amžiną (t.y. mirtį, kuri tapo Dievo aistra), galima paaiškinti, kodėl tarp Dievo ir žmogaus nesama harmonijos, ir kodėl su juo nuolat prasilenkiama.
A. Mackus Dievo poezijoje neneigia, bet išsako mintį, jog žmogus su juo nesusitinka, dar tiksliau – prasilenkia. Dievu nėra besąlygiškai pasitikima. Dažnas kreipimasis į jį tampa iššūkiu, kaltinimu ar abejone, nes žmogaus santykis su juo labai sudėtingas, net „kampuotas“. Eilėraštyje „Į apvalią spalvą“ jis ryškėja per ovalumo ir kampuotumo motyvus. Užgriautas apvalumas yra užgniaužiamas, belieka kampuotumas, aštrumas – lyg harmonijos destrukcija. Kai esama būvio nykimo žemėje, jo esama ir santykyje su Dievu – sakralioje erdvėje, danguje.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos