„Chapel B“ poezijos rinkinyje A. Mackus per daug nuo „Neornamentuotos kalbos generacijos ir augintinių“ šia tema nenutolsta, tačiau čia dar labiau ryškina Dievo nebuvimą. Galima manyti, kad likimas su Dievu tarsi ir nesusijęs. Tragiška tai, kad juo yra nepasitikima, netikima jo gailestingumu, taip pat ir „Nėra jokių argumentų prieš šį „Dievo smurtą.“ :
įnirtęs Dievas ritualo vidury
atšaukia masei numestą išganymą.
(„Antanui Škėmai“)
Nelikus tikėjimo žmogaus sąmonėje koreguojamas požiūris ir į mirtį. Be Dievo prarandama viltis ir gyvenimo prasmė, tikslas, regis, ir pati mirtis jau nebebaugina, net savotiškai tampa artima, lyg prijaukinta, tačiau A. Mackaus žmogaus įtūžis ir rūstumas prieš Dievą ir visą pasaulį išduoda, kad mirties gal ir nebijoma, bet privengiama. Ji po truputį ima netekti prasmės, nes bandoma patikėti, kad po jos nieko nėra, o ir ji pati niekur neveda.
Dievas įnirtęs, priešiškai nusiteikęs žmonijos atžvilgiu tampa nereikalingas. Taip po truputį artėjama ne tik prie „prasilenkimo“, bet ir paneigimo. Pasak A. J. Greimo, „Algimantas Mackus net neberanda reikalo pranešti, kad Dievas miręs („Braido aukštom pusnim / anapus prisikėlęs Dievas.“)“ , tik konstatuoja faktą, kaip jis braido prisikėlęs, todėl pasak A. J. Greimo „Algimantas Mackus – absoliutus netikėlis“ . Bet su tuo galima lygiai taip pat absoliučiai nesutikti. Poetas aiškiai teigia, netgi išrėkia, jog Dievas ne tik prisikėlęs, bet ir tai, kad prieš tai yra numiręs:
Dievo nėra!
(„Raudiškoji“)
Jei ankstesniame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ Dievu nebuvo galima besąlygiškai pasitikėti, nes su juo prasilenkiama, tai dabar išsakoma mintis, jog jį galima priimti tik per tikėjimą, tačiau įrodymo reikalavimas – jį kaip tokį visiškai atmeta. Ne veltui pasirenkami tarpininkai, kurie vien savo buvimu patvirtina Dievo galių nykimą:
popiežius priėmė Dievą, <…>
tikėjimo reprezentantai <…> paskelbė –
Dievo nėra! –
ir ta proga pasveikino popiežių…
(„Raudiškoji“)
Į Dievą tarsi žiūrima kaip į abstrakciją, kuri niekaip negali turėti įtakos nei žmonijai, nei konkretaus žmogaus likimui, nes nėra tikėjimo ir vilties, o be jo jau nieko nelieka. Būtis ištuštėja, netenka prasmės, tad vis sudėtingiau darosi atrasti Dievą pasaulyje ir savyje. Taikliai yra pastebėjęs A. J. Greimas, kad Mackaus Dievas yra kitoks, nei mūsų Dievas, jis nėra „nei Abraomo, nei Evangelijų Dievas, ir klaidinga būtų matyti jame kovotoją prieš religiją. Dievas jam – tai visų kelių ir šuntakių, vedančių į Viltį, įkūnijimas.“
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos