Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)

Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“  Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“

„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“  Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:

Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>

Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>

Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja.  /

„Pavasario gandas“

Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.

„Kiekvienas turim pragarą savy“

„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)

Kaip pasakytų filosofai, tikras yra tik amžinų idėjų pasaulis, o čia ir dabar regima realybė – tik jo atspindžiai ir šešėliai. Tačiau A. Maldonio lyriniam subjektui svarbesni amžinieji klausimai, kurie ligi šiol net filosofų nėra atsakyti.

Natūralus noras gyvenime apčiuopti tai, kas paprastai praslysta. Pamatinė esmė, prasmė tarsi nuolat yra užtušuojama nereikšmingų minčių srauto. Susimąstymo rimtis ir susitelkimas į atraminį tašką – pagrindinė refleksijos sąlyga, leidžianti susikurti palankią svarstymų terpę ir be didesnio emocingumo praskleisti už kasdienybės slypinčią būtį. Būtent tai ir būdinga Maldonio lyrikai.

Paprasta kalba, ramus ir susitvardantis tonas, svari ir talpi frazė byloja apie visiems rūpimus, tikrus ir pastovius dalykus. Minties laukas, galima sakyti, išsiplečia itin toli, bet kartu aprėpia tik tai, kur slypi esmė: egzistencija, būtis, jos prasmė, lemties vaidmuo, žmogus kaip lėmėjas, pasekėjas ir kartos atstovas. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Ir apskritai, kur yra prasmė, jei ji išvis yra, jei išvis ir pats buvai:

Tik eini, gyveni,
Tik alsuoji,
Sapnuoji sapnus,
Tik šypsaisi
Bereikšmiu šypsniu…
<…>
Kas dar slepias
<…>
Už to laiko,
Kuriame tu
Buvai nebuvai?     „Baltas lapas“

Nesuklysiu pasakius, kad A. Maldonio lyrikos pagrindinis klausimas yra gyvenimo prasmės (daugiau apie tai „Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)“ ir „Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)“), žmogaus ir to pasaulio, kurį jis suvokia, tikslo paslaptis. Eilėraštis čia dažniausiai turi atsakyti į klausimus: kam gyveni, kokia to prasmė, kas liks po tavęs? Kita vertus, Maldonio eilėraštis ne tik klausia, bet ir atsako: kai kada spėjant, kai kada atsakymą jau nuo seniau žinant. Kaip yra pastebėjęs Sventickas, „Jame randame šių dienų lyrikoje retą dalyką – minties išbaigtumą, meninę išvadą. Reikia drąsos, kad atsispirtum rafinuotai nutylėjimų madai.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Paprastai lemties kategoriją linkstama apauginti įvairiausiais prietarais, pamokslais ir burtais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina, kai kada ir apvaizda. Iš esmės, lemtis, likimas yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto, todėl tai yra paslaptis.

Gintaras Beresnevičius viename savo straipsnių yra taikliai pastebėjęs, kad „likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.“  Kita vertus, „likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo beesančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę.“  Kai negalima likimo pakeisti, visada yra galimybė jį apmąstyti, t.y. galima refleksija („gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize. Mintis, kuri kilo pamąsčius, pasvarsčius.“ ) Tai savotiškas savęs pažinimo procesas.

Trumpai tariant, likimo dimensiją kiekvienas žmogus gali išgyventi visiškai savitai, o pačią lemtį pajusti susikurdamas bendrą lauką su kitomis pajautomis.

Neatsietai nuo lemties galima kalbėti ir apie mirtį, kuri yra kiekvieno žmogaus laukianti neišvengiamybė. Tai bene labiausiai bauginanti realija. Šiame kontekste atsiduriantis žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo žmonijos būties, nuo būties plačiąją prasme. Taigi, greta aptartų lemties ir refleksijos sąvokų dera nepamiršti konteksto, samprotavimo lauko, kuriame savo vietą turi ir mirtis, ir būtis, ir nuojauta, pajauta, ir savianalizė.

Šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija <…> laikinė ir laikina.“ , o į anapusybę galima patekti tik per mirtį. Laikinumą galima arba sutrumpinti, arba prailgini, o tai jau kiekvieno žmogaus atitinkamų pasirinkimų grandinė, kurios pasekmes paprastai labiau linkstama vadinti lemties vardu, nesusimąstant, jog savo būtį įprasminame mes patys. Tam tikra prasme, panašią mintį pristato Philippe‘as Ariesas knygoje „Mirties supratimas Vakarų kultūroje“. Joje pateikiamas įvairių epochų žmonių požiūris į mirtį, nagrinėjamos tokio požiūrio atsiradimo priežastys ir mirties, kaip neišvengiamos lemties, priėmimas arba atmetimas priklausomai nuo epochos žmonių sąmonės, kuri keičiasi kintant visuomenės mentalitetui, kultūrinėms, socialinėms bei religinėms nuostatoms.

Apie lemtį, būtį, egzistenciją ir mirtį rašomi filosofiniai traktatai, kultūrologinės apžvalgos, su lemtimi susiduriama nuolat, tad ji kaip pagrindinė ir kertinė tema įsipina ir į literatūrą. Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie lemtį, būtį, egzistenciją nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško.

___________________________

Daugiau skaitykite:

(Ne)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI“ RECENZIJA

ode_dziaugsmui_jurga_ivanauskaite

Arūnas Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“ yra rašęs, jog šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija yra laikinė ir laikina, o į anapusybę patekti galima tik per mirtį. Mirtis – tai gyvenimo nutrūkimas. Apskritai mirtį kaip tokią sudaro daug įvairių procesų, kurių iki galo žmogus nėra pajėgus pažinti. Pažinimas paprastai ateina per subjektyvią patirtį, tačiau mirtis negali būti patirtis, todėl ir mirties kaip subjekto visiškas pažinimas realiai yra neįmanomas. Tačiau ji, būdama ne tik biologinė, bet ir ontologinė kategorija, yra neapeinama žmogaus egzistencijos dalis. Įvairiose kultūrose galima rasti keletą skirtingų požiūrių, kurie atspindi žmogaus ir visuomenės santykį su mirtimi, t.y. mirtis gali būti natūraliai priimama, absoliučiai neigiama arba tiesiog ignoruojama. Bet aišku viena – ji neišvengiama.

Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie mirtį nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško, kai yra susiduriama su skaudžia realybe, kuri paliečia kiekvieną, ir nesvarbu, stebint kitus ar pačiam artėjant prie galutinio egzistencijos taško. Regis ir apie Jurgos Ivanauskaitės poezijos rinkinį būtų galima kalbėti iš tokio žiūros taško, jei visiškai paneigsime esamą kontekstą, kuris plačiai buvo aptarinėjamas kultūrinėje spaudoje, „Odės džiaugsmui“ kūrimo aplinkybes. Prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės ir poetės kūryba išsprūsta iš standartinių poezijos apie mirtį rėmų ir atkakliai ieško savos vietos literatūrinio proceso gyvenime.

„Odė džiaugsmui“ – tai jau 18 – liktoji rašytojos knyga, 2-oji – poezijos, pačios autorės sudaryta prieš mirtį. Jurga Ivanauskaitė leidyklai pateikė 56 eilėraščius, iš kurių 7 rašyti 2006-aisiais. Vos per 2 paras tekstus suredagavo Dovilė Zelčiūtė ir 5 tūkstančių egzempliorių tiražu skaitytojus pasiekė Tyto Albos išleista knyga J. Ivanauskaitės laidotuvių dieną – 2007.02.20. Autorės knygos leidžiamos nuolat ir yra daugelio skaitomos, bet pasirodžius šiam poezijos rinkiniui knygynai buvo kaipmat iššluoti ir ne dėl to, kad poezija būtų skaitoma, o labiau dėl to, kad šią knygą turėti tiesiog būtina. Taigi, pasidėkime į knygų lentyną ir lai ji būna reliktas, kuris primins, kad mes neva domimės literatūra.

Knyga suskirstyta į 3 dalis: „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“. Tema aiški jau iš apipavidalinimo: autorės piešinių viršelyje bei pelenų atspalvių gėlių puslapių kampeliuose.

Priešpaskutiniame knygos puslapyje yra rašoma, jog „eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą“. Iš tiesų tada natūraliai kyla klausimas, ar tos trumpos akimirkos yra vertos tokio begalinio skausmo patyrimo „iki nervų šaknelių, / iki plaukų galiukų, / iki baltų pusmėnulių nagų,“ (p. 11), kol galiausiai suveikia nuskausminamieji vaistai ir ateina palaimos akimirka, kuri ir vadinama džiaugsmu? Ir kam tada išvis gyventi, jei galiausiai vis tiek reikės numirti?

Kodėl, kodėl, kodėl…? Šimtas tokių ir panašių klausimų kyla, kai kalba pasisuka link to, ko mūsų protas natūraliai nepajėgia suvokti. Gyvenimą pirmiausia reikia gerai pažinti, įsisąmoninti ir moraliai keisti. Literatūrą daryti tokią, kokios pageidauja kalba, vaizduotė bei esamas laikas. Ligai ištikus, su mirtimi reikia grumtis iki paskutinės minutės. „Odė“ – tai ironiškas iššūkis likimui, viešai skelbiantis: nesu dvasiškai sužlugdyta, aš dar gyva, arba „Aš niekada nesu Čia“, „Aš niekada nesu Dabar“ ir „ niekada nesu Aš“, bet visada esu taifūno akyje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tikakimirką… (II dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje