Vidinis monologas ar sąmonės srautas?

Pagrindiniais šiuolaikinės epikos bruožais yra įvardijami vidinis monologas ir sąmonės srautas. Vidinio monologo terminas iki šiol nėra nusistovėjęs. Kaip sinonimas neretai vartojamas sąmonės srauto pavadinimas. Painiava atsiranda dėl to, kad tuo pačiu vidinio monologo terminu vadinami du labai susiję, bet netapatūs reiškiniai, t.y., vaizdavimo objektas ir vaizdavimo būdas. Vidinio monologo prozoje vaizdavimo objektas yra personažų vidinė kalba, jo sąmonė. Tačiau sąmonės vaizdavimas nėra vien tik tokios prozos bruožas. Lyrinio monologo forma ta sąmonė buvo vaizduojama Šekspyro laikais, tik personažo išgyvenimai, vidinės mintys būdavo vaizduojami ne kaip vidiniai procesai, o kaip išoriniai, kaip garsus kalbėjimas su savimi. Tai buvo įprasta literatūros priemonė. Šiandienos literatūroje garsus kalbėjimas su savimi atrodytų psichinio sutrikimo požymis. Klasikiniame romane vidinę kalbą imama perteikti kaip vidinį monologą ir personažo kalbėjimą palydint pastaba (jis pagalvojo…). Gana ilgai vidinis monologas buvo suprantamas būtent šia prasme: neištartų minčių perteikimas tiesiogine kalba.

Šis vidinio monologo apibrėžimas tinka klasikiniam romanui, tačiau psichologiniame romane reikalas tampa sudėtingas. Čia objektyvioji pasakotojo kalba jau yra praradusi pagrindinį vaidmenį, be to, fabula taip pat nebėra savarankiška. Ji formuojasi palaipsniui, tartum personažų sąmonės ekrane. Kaip tik čia, šalia vidinės kalbos imta vaizduoti ir kitą materiją – psichikos reiškinius, kurie yra ankstesni už sąmonės veiklą. Psichikos plėtra kūrinyje dar neįgijo vidinės kalbos formų. Tai apibūdinama kaip psichikos reakcija į pasaulį ir į kitus dalykus. Šį reiškinį įvardinama sąmonės srauto terminu. Pirmą sykį šis terminas prigijo XX a. apie 50-uosius metus, nors iš tikrųjų yra atsiradęs anksčiau – XX a. pradžioje amerikiečių psichologijoje.

Sąmonės srauto romanų pradininku laikomas Džeimsas Džoisas ir garsusis „Ulisas“. Čia veikėjų vidinė kalba yra chaotiška, paklūstanti laisvų asociacijų tėkmei. Bet ne visada ši kalba yra chaotiška ir atspindinti pasąmonės judesius. Vidinės kalbos pobūdis, jos nuosaikumas priklauso nuo daugybės faktorių, ypač nuo situacijos, kuri vaizduojama. Ramybės būklėje ši vidinė kalba bus nuoseklesnė, sakiniai rišlesni, o susijaudinus – kalba padrika. Šiandienos literatūroje, mėginant apibūdinti vidinio monologo ir sąmonės srauto sąvokas, pasitelkiama teksto lingvistinės ir psichologinės savybės. Vidinio monologo tekstu laikomas toks tekstas, kuriame tiesiogiai, be autoriaus įsikišimo, vaizduojama sąmonės žodinė sfera. Be vidinės kalbos tokiame romane vaizduojami ir kiti psichikos sluoksniai (nuotaikos, mimikos), kurie personažo sąmonėje žodžiais nekomentuojami. Tuomet kalba tampa chaotiškesnė, praranda chronologiją ar priežastingumą. Taigi, vidinis monologas su sąmonės srautu siejasi kaip dalis su visuma. Šiems dviem terminams tiek lietuvių literatūros teorijoje, tiek literatūrologijoje suteikiamas ir tipologinis kontekstas. Jame sąmonės srauto terminas siejamas su moderniuoju Vakarų psichologiniu romanu, o vidinio monologo terminas siejamas su realistine psichologinio romano atmaina. Pvz.: sąmonės srauto tektai yra Džeimso Džoiso „Ulisas“, A. Škėmos „Balta drobulė“, o vidinis monologas figūruoja V. M – Putino „Altorių šešėlyje“, M. Sluckio „Raudonas obuolys“. Toks tipologinis skirstymas pagrįstas ne realizmo ar modernizmo priešprieša, bet ir psichologijos bei pasakojimo technikos požiūriu.

Vidinio monologo romanuose daugiau vaizduojami viršutiniai, žodiniai sąmonės sluoksniai, aprašinėjant aplinką, tuo tarpu sąmonės srauto epikoje dėmesys sutelkiamas į „apatinius“, ikižodinės psichikos sluoksnius. Šių sąvokų poetika, raiškos būdas taip pat skiriasi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Referencija sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais (pvz.: ten, tada, aš, jie, šis ) nei substitucija.

Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių – referencija. Šios siejimo priemonės dažnumą lemia kalbėjimo situacija (dažnai minimi asmenys ir jų vardai) bei stilistinės (kad nebūtų vis kartojami vardai, jie keičiami asmeniniais įvardžiais) ir semantinės (reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis) priežastys.

Asmeninė referencija – tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Jais yra pakeičiamas ankstesniame sakinyje įvardytas asmuo.

Asmeninė referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, mes, jie), I ar II asmeniu (tu, aš, mano), daugiskaitiniu įvardžiu, o tiksliau – dviskaitos forma (juodu).

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną). Dažniausiai vartojama norint pabrėžti laiko santykį su pasakojamąja situacija.

Parodomoji referencija, tai tokia sakinių siejimo priemonė, kuri gramatiškai reiškiama parodomuoju  įvardžiu (ši, šis), prie kurio dažnai šliejasi ir įvardijamas asmuo ar objektas (ši kaukė, šis vaikinas, šis ponaitis).

Parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomoji referencija – sakinių siejimo priemonė, reiškiama parodomaisiais įvardžiais (pvz.: šis, ši, tas, anas ir t.t.).

Parodomoji referencija reiškiama įvardžiais šis, ši, keli ir du. A. Škėmos romano „Balta drobulė“ teksto fragmente įvardžiai beveik tolygiai vartojami kartu su asmenį ir įvairius objektus reiškiančiais žodžiais. Tekste jie daug retesni už visus kitus asmeninius įvardžius. Lyginant jis, ji su šiš, ši, atrodytų, kad jie taip pat turėtų būti vartojami asmenims pakeisti, tačiau jais dažniau „Baltos drobulės“ teksto fragmentuose keičiami daiktai, minėti ankstesniame sakinyje.

Galima palyginti įvardžių šis, ši reikšmes su įvardžių jis, ji reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad įvardžiai šis, ši „paprastai nurodo iš situacijos žinomą daiktą išskirdami jį iš kitų.“ (DLKG, 263). Jei jie nurodo anksčiau minėtą žinomą daiktą, tai turi anaforinę reikšmę. DLKG pažymima, kad įvardžiai „jis, ji skiriamas prie asmeninių tik sąlygiškai. <…> Antra vertus, jo reikšmė iš kilmės susijusi su parodomųjų įvardžių reikšme.“ (DLKG, 258), taip pat „kaip ir parodomieji, įvardis jis, ji nurodo anksčiau minėtą asmenį arba daiktą ir pavaduoja daiktavardį, kuriuo tas daiktas anksčiau buvo pasakytas“ (DLKG, 258). Galima daryti išvadą, jog parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Laiko referencijos vartojimo polinkiai

Laiko referencijasakinių siejimo priemonė, kurios gramatinė raiška yra laiką reiškiantis įvardis (pvz.: dabar, tada ir t.t.).

Laiko referencijos vartojimo polinkius labiau lemia semantika. Jos pavartojimo atvejų rasta nedaug (4), bet tai, kad vyrauja būtasis ir esamasis laikas, įtakos turi pasakojimo situacija, pvz.: „Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. < … > Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką.“ (ŠkėmBD 13); „Antanas Garšva eina koridorium į „back“ keltuvą. Tada kvapas aitrus ir nebesvarbus veidas.“ (ŠkėmBD 21).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados