Jonas Jablonskis

Apie Joną Jablonskį norėtųsi pradėti B. Sruogos žodžiais, kurie labai aiškiai nusako tikrąjį Jono Jablonskio pašaukimą, nes turbūt daugelis žinome, kad Jonas Jablonskis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. „Jablonskis nėra mokslo žmogus, jis logaritmų tablytėlėmis neskaičiuoja, kiek kurioj kalboj c kaitaliojasi su t ir d ar kuria kita kombinacija. Bet Jablonskis sako: taip žmonės sako. Ir tas jo pasakymas toks pilnas. Ir kiekvienas jo žodis – toks gyvas, kaip gimsta jis pirmapradės nekaltybės širdyje. Tas senukas yra toks jaunas, toks gyvas žmogus”. Iš tiesų Jonas Jablonskis skyrėsi nuo kitų kalbininkų, kurie skraidė kalbos mokslo padangėmis ir stengėsi atskleisti tūkstančius kalbos paslapčių. Jonas Jablonskis rūpinosi, kad jo gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštu svetimų vėjų atneštos piktžolės.

Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872-1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881-85 ir 1888 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.

J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais, 1899 m. pasirodė Jono Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su Jablonskiu) parengta „Lietuviška gramatikėlė“. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje Jonas Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam… Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Bendrinės kalbos kūrimą Jonas Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami“, vadinasi, Jonas Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema.

1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas. šauktukas ir t.t.).

Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi Jablonskio sintaksės darbai: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.). Šį darbą rašant Jablonskiu talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v Jablonskio visur rašė j, pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu jis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. „Linksniai ir prielinksniai“ išleidžiami 1928 m. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats Jablonskio, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Biliūno, A. Vienuolio kūrinių, A. Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų.

Nuo 1890 metų „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskio skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“ (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t., Jablonskio rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti… Susipraskime.“ Jis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis-sekmadienis, šviesuolis ir t.t.

Reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai – Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: „aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro“. Išgirdo: „ons tuoks suskis, ons piests et“.

Taip pat reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m.) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.). J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina“. Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, jis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų