Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.”, „Man skauda galvą.”);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.”).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomoji referencija – sakinių siejimo priemonė, reiškiama parodomaisiais įvardžiais (pvz.: šis, ši, tas, anas ir t.t.).

Parodomoji referencija reiškiama įvardžiais šis, ši, keli ir du. A. Škėmos romano „Balta drobulė” teksto fragmente įvardžiai beveik tolygiai vartojami kartu su asmenį ir įvairius objektus reiškiančiais žodžiais. Tekste jie daug retesni už visus kitus asmeninius įvardžius. Lyginant jis, ji su šiš, ši, atrodytų, kad jie taip pat turėtų būti vartojami asmenims pakeisti, tačiau jais dažniau „Baltos drobulės” teksto fragmentuose keičiami daiktai, minėti ankstesniame sakinyje.

Galima palyginti įvardžių šis, ši reikšmes su įvardžių jis, ji reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad įvardžiai šis, ši „paprastai nurodo iš situacijos žinomą daiktą išskirdami jį iš kitų.“ (DLKG, 263). Jei jie nurodo anksčiau minėtą žinomą daiktą, tai turi anaforinę reikšmę. DLKG pažymima, kad įvardžiai „jis, ji skiriamas prie asmeninių tik sąlygiškai. <…> Antra vertus, jo reikšmė iš kilmės susijusi su parodomųjų įvardžių reikšme.“ (DLKG, 258), taip pat „kaip ir parodomieji, įvardis jis, ji nurodo anksčiau minėtą asmenį arba daiktą ir pavaduoja daiktavardį, kuriuo tas daiktas anksčiau buvo pasakytas“ (DLKG, 258). Galima daryti išvadą, jog parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados