Sakinių siejimas | Lietuvių kalba ir literatūra

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Referencija sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais (pvz.: ten, tada, aš, jie, šis ) nei substitucija.

Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių – referencija. Šios siejimo priemonės dažnumą lemia kalbėjimo situacija (dažnai minimi asmenys ir jų vardai) bei stilistinės (kad nebūtų vis kartojami vardai, jie keičiami asmeniniais įvardžiais) ir semantinės (reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis) priežastys.

Asmeninė referencija – tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Jais yra pakeičiamas ankstesniame sakinyje įvardytas asmuo.

Asmeninė referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, mes, jie), I ar II asmeniu (tu, aš, mano), daugiskaitiniu įvardžiu, o tiksliau – dviskaitos forma (juodu).

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną). Dažniausiai vartojama norint pabrėžti laiko santykį su pasakojamąja situacija.

Parodomoji referencija, tai tokia sakinių siejimo priemonė, kuri gramatiškai reiškiama parodomuoju įvardžiu (ši, šis), prie kurio dažnai šliejasi ir įvardijamas asmuo ar objektas (ši kaukė, šis vaikinas, šis ponaitis).

Parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomoji referencija – sakinių siejimo priemonė, reiškiama parodomaisiais įvardžiais (pvz.: šis, ši, tas, anas ir t.t.).

Parodomoji referencija reiškiama įvardžiais šis, ši, keli ir du. A. Škėmos romano „Balta drobulė” teksto fragmente įvardžiai beveik tolygiai vartojami kartu su asmenį ir įvairius objektus reiškiančiais žodžiais. Tekste jie daug retesni už visus kitus asmeninius įvardžius. Lyginant jis, ji su šiš, ši, atrodytų, kad jie taip pat turėtų būti vartojami asmenims pakeisti, tačiau jais dažniau „Baltos drobulės” teksto fragmentuose keičiami daiktai, minėti ankstesniame sakinyje.

Galima palyginti įvardžių šis, ši reikšmes su įvardžių jis, ji reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad įvardžiai šis, ši „paprastai nurodo iš situacijos žinomą daiktą išskirdami jį iš kitų.“ (DLKG, 263). Jei jie nurodo anksčiau minėtą žinomą daiktą, tai turi anaforinę reikšmę. DLKG pažymima, kad įvardžiai „jis, ji skiriamas prie asmeninių tik sąlygiškai. <…> Antra vertus, jo reikšmė iš kilmės susijusi su parodomųjų įvardžių reikšme.“ (DLKG, 258), taip pat „kaip ir parodomieji, įvardis jis, ji nurodo anksčiau minėtą asmenį arba daiktą ir pavaduoja daiktavardį, kuriuo tas daiktas anksčiau buvo pasakytas“ (DLKG, 258). Galima daryti išvadą, jog parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Laiko referencijos vartojimo polinkiai

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kurios gramatinė raiška yra laiką reiškiantis įvardis (pvz.: dabar, tada ir t.t.).

Laiko referencijos vartojimo polinkius labiau lemia semantika. Jos pavartojimo atvejų rasta nedaug (4), bet tai, kad vyrauja būtasis ir esamasis laikas, įtakos turi pasakojimo situacija, pvz.: „Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. < … > Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką.“ (ŠkėmBD 13); „Antanas Garšva eina koridorium į „back“ keltuvą. Tada kvapas aitrus ir nebesvarbus veidas.“ (ŠkėmBD 21).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Asmeninės referencijos potipių vartojimas

Asmeninė referencija tirtame tekste reiškiama asmeniniais įvardžiais (pvz.: „Antanas Garšva įeina į peroną. <…> Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“ (ŠkėmBD 7); „Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams: <…>. O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!“ (ŠkėmBD 11); „Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. <… > Jo apskritas veidelis nušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą.“ (ŠkėmBD 12), „Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimiuke, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimiukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės.“ (ŠkėmBD 8)).

Tyrinėtame Škėmos tekste buvo rastas vienas sakinys, kuriame asmeninė referencija buvo išreikšta skaitvardžiu, o ne įvardžiu (pvz.: „Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenusišluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės. “(ŠkėmBD 8)). Taip pat reiškiama I ar II asmeniu (pvz.: „Garšva eina požeminiu koridoriumi. <…> Mano kišenėje tabletės.“ (ŠkėmBD 7); „Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė persisukusi, numauk jas, numauk.“ (ŠkėmBD 9) „Antanas Garšva eina Trisdešimt ketvirtąja. <…> Aš pats užmausiu nupirktąsias.“ (ŠkėmBD 9)) arba daugiskaitiniais įvardžiais, o tiksliau – dviskaitos formomis (pvz.: „Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. “(ŠkėmBD 17)). Rosino A. prie daugiskaitinių participinių įvardžių priskiria ne tik juodu, mudu, bet ir mes, jūs, jie, jos (Rosinas, 1996, 34 – 38). Asmeniniai įvardžiai teksto ištraukoje pasiskirsto netolygiai.

Akivaizdu, kad asmeniniais įvardžiais sieti sakinius yra daug patogiau, kartu tai išreiškiamas objektyvus santykis su tikrove, vaizduojamu pasauliu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Asmeninė referencijos raiška

Pagal tai, ką įvardis „jis” pakeičia, galima matyti, ar vartojama tikrai referencija (ar pasak A. Rosino – substitucija). Vis gi, daugeliu atvejų asmeninis įvardis jis (24 atvejais is 300 sakinių) pakeičia asmenį (dažniausiai Antaną Garšvą, rečiau – daktarą Igną). Asmenį taip pat keičia ir įvardžiai jo, mes, jas, ir vienai ir tik jie pakeičiamas nebe asmuo, o daiktas (šildomi vamzdžiai, pvz.: „Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka.“ (ŠkėmBD 11)). Tokių atvejų, kada įvardis A. Škėmos romano „Balta drobulė” teksto fragmente pakeičia ne įvardį, reta, todėl galima sakyti, kad tokia tendencija išlieka ir visame romane. A. Škėmos tirtame tekste buvo rasta asmeninė, laiko ir parodomoji referencija.

Paveiksle matyti asmeninės referencijos potipių pasiskirstymas A. Škėmos teksto „Balta drobulė” fragmente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados