Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.“, „Man skauda galvą.“);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.“).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinio asmuo

Sakiniai gali turėti asmens kategoriją arba jos neturėti. Galimos dvi asmens reiškimo priemonės: asmeniniai arba beasmeniai veiksmažodžiai. Pagal tai ir sakiniai skiriami į asmeninius ir beasmenius.

Yra ir leksinių laiko rodiklių – asmeniniai įvardžiai (aš, tu, jis, ji, mes…, kurie gali būti ir praleisti).

Paprastai nustatomos dvi opozicijos tarp pirmo ir antro asmens (jie siejami su komunikacijos procesu) ir aš, tu prieš ne aš, ne tu, kur jis, ji, paprastai tai būna asmuo, apie kurį kalbama.

Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie sakinio asmenį.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Referencija sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais (pvz.: ten, tada, aš, jie, šis ) nei substitucija.

Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių – referencija. Šios siejimo priemonės dažnumą lemia kalbėjimo situacija (dažnai minimi asmenys ir jų vardai) bei stilistinės (kad nebūtų vis kartojami vardai, jie keičiami asmeniniais įvardžiais) ir semantinės (reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis) priežastys.

Asmeninė referencija – tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Jais yra pakeičiamas ankstesniame sakinyje įvardytas asmuo.

Asmeninė referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, mes, jie), I ar II asmeniu (tu, aš, mano), daugiskaitiniu įvardžiu, o tiksliau – dviskaitos forma (juodu).

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną). Dažniausiai vartojama norint pabrėžti laiko santykį su pasakojamąja situacija.

Parodomoji referencija, tai tokia sakinių siejimo priemonė, kuri gramatiškai reiškiama parodomuoju  įvardžiu (ši, šis), prie kurio dažnai šliejasi ir įvardijamas asmuo ar objektas (ši kaukė, šis vaikinas, šis ponaitis).

Parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga