Asmeninės referencijos potipių vartojimas

Asmeninė referencija tirtame tekste reiškiama asmeniniais įvardžiais (pvz.: „Antanas Garšva įeina į peroną. <…> Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“ (ŠkėmBD 7); „Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams: <…>. O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!“ (ŠkėmBD 11);  „Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. <… > Jo apskritas veidelis nušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą.“ (ŠkėmBD 12), „Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimiuke, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimiukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės.“ (ŠkėmBD 8)).

Tyrinėtame Škėmos tekste buvo rastas vienas sakinys, kuriame asmeninė referencija buvo išreikšta skaitvardžiu, o ne įvardžiu (pvz.: „Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenusišluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės. “(ŠkėmBD 8)). Taip pat reiškiama I ar II asmeniu (pvz.: „Garšva eina požeminiu koridoriumi. <…> Mano kišenėje tabletės.“ (ŠkėmBD 7);  „Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė persisukusi, numauk jas, numauk.“ (ŠkėmBD 9) „Antanas Garšva eina Trisdešimt ketvirtąja. <…> pats užmausiu nupirktąsias.“ (ŠkėmBD 9)) arba daugiskaitiniais įvardžiais, o tiksliau – dviskaitos formomis (pvz.: „Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. “(ŠkėmBD 17)). Rosino A. prie daugiskaitinių participinių įvardžių priskiria ne tik juodu, mudu, bet ir mes, jūs, jie, jos (Rosinas, 1996, 34 – 38). Asmeniniai įvardžiai teksto ištraukoje pasiskirsto netolygiai.

asmenine-referencija

Akivaizdu, kad asmeniniais įvardžiais sieti sakinius yra daug patogiau, kartu tai išreiškiamas objektyvus santykis su tikrove, vaizduojamu pasauliu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Asmeninė referencijos raiška

Pagal tai, ką įvardis „jis” pakeičia, galima matyti, ar vartojama tikrai referencija (ar pasak A. Rosino – substitucija). Vis gi, daugeliu atvejų asmeninis įvardis jis (24 atvejais is 300 sakinių) pakeičia asmenį (dažniausiai Antaną Garšvą, rečiau – daktarą Igną). Asmenį taip pat keičia ir įvardžiai jo, mes, jas,  ir vienai ir tik jie pakeičiamas nebe asmuo, o daiktas (šildomi vamzdžiai, pvz.: „Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka.“ (ŠkėmBD 11)). Tokių atvejų, kada įvardis A. Škėmos romano „Balta drobulė” teksto fragmente pakeičia ne įvardį, reta, todėl galima sakyti, kad tokia tendencija išlieka ir visame romane. A. Škėmos tirtame tekste buvo rasta asmeninė, laiko ir parodomoji referencija.

referencijos-potipiu-vartojimo-daznumas

Paveiksle matyti asmeninės referencijos potipių pasiskirstymas A. Škėmos teksto „Balta drobulė” fragmente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”

Visoje teksto imtyje (t.y. 300 sakinių) iš visų gramatinių sakinių siejimo priemonių, bene daugiausiai buvo rasta referencijos (53 atvejai). Visos kitos sakinių siejimo priemonės pavartotos rečiau, o iš visos imties substitucijos nerasta nė vieno atvejo. (pav.) Tokį autoriaus siejimo priemonių pasirinkimą ir bandysiu apžvelgti  šiame darbe.

Referencijos pasirinkimo polinkius romane lemia ne vienas ir ne du motyvai. Kadangi referencija dažniausiai tekste yra įforminama įvardžiu, o ne įvardiniu prieveiksmiu, kuris yra kaip priemonė ankstesniame sakinyje pavartotą daiktavardį ar abstrakčią sąvoką pakeisti ją įvardijančiu žodžiu, tai galima daryti prielaidą, jog referencija čia vartojama tik todėl, kad ja pakeistas daiktavardis yra artimiausias įvardžiui pagal įvardijamą subjektą (t.y. tekste įvardis dažniausiai pakeičia tikrinį daiktavardį, kuris buvo ankstesniame sakinyje).

siejimo-priemoniu-daznumas

Antra priežastis, kodėl dažniausiai tekste vartojama referencija, galėtų būti stilistinė ir semantinė. Romanas „Balta drobulė“ beveik visas parašytas pirmu asmeniu, todėl pasakojime ir atsiranda tokie asmeniniai įvardžiai kaip aš, mano. Taip pat reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis, kas lemia tokių įvardžių kaip jis, tu, šis, juodu, keli atsiradimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”

Teksto lingvistikoje yra nurodomos įvairios sakinių siejimo priemonės. Jos dar yra smulkiau klasifikuojamos pagal kalbos lygmenis. Sakinius sieti gali įvairūs leksiniai vienetai (jungtukai, pasikartojantys žodžiai, įvardžiai ir t.t.), tačiau pagal tai, ką siejamieji leksiniai vienetai reiškia, skiriama leksinė, gramatinė ir leksinė-gramatinė kohezija. Gramatinė kohezija pagal siejimo priemones gali būti trijų tipų: referencija, substitucija ir elipsė. Šiame straipsnyje bus tyrinėjama tik viena iš gramatinių siejimo priemonių – referencija.

Antano Škėmos „Balta drobulė“ nebuvo tyrinėta visa. Iš viso romano sakinių imtis neviršijo 300 (neskaitant tiesioginės kalbos, kuri nenagrinėta). Sakiniai imti neatsitiktinai iš viso teksto, bet tekstas tyrinėtas nuo romano pradžios,  praleidžiant tiesioginę kalbą. Be to, išrinkti ne tik referencija sieti sakiniai, bet ir su kitomis siejimo priemonėmis, kad būtų galima palyginti referencijos dažnumą kitų siejimo priemonių atžvilgiu ir kelti hipotezes, kas lemia vienos ar kitos sakinių siejimo priemonės vyravimą tekste.

Antano Škėmos „Baltos drobulės” teksto fragmentai tirti taikant analitinį (analizuojama surinkta medžiaga), kiekybinį (surinkta medžiaga skaičiuojama ir nustatomi vartojimo polinkiai) ir taikomąjį-aprašomąjį (iš visos medžiagos atrenkama reikalinga ir aprašoma pagal pasirinktus kriterijus) metodus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje

Modernios prozos, kaip ir tradicinės prozos, skaitymas pradedamas nuo įvadinių darbų. Jie ypač svarbūs, nes padeda mokinius paruošti darbui, sužadina motyvaciją mokytis, taip pat šioje mokymo pakopoje yra pateikiami kūrinio suvokimo orientyrai. Modernios prozos skaitymui tinkamiausi būtų aktyvūs mokymo metodai, kurie padėtų pasiekti visų išsikeltų tikslų. Taip pat ruošiant mokinius kūrinio skaitymui, derėtų remtis jų patyrimu. Šiuo keliu einant galima surengti diskusinį ar probleminį pokalbį, papasakoti žinomą ar negirdėtą istoriją.  Nors įvadiniai darbai nėra būtini, tačiau skaitant moderniąją prozą labai praverstų pradedant skaityti naują kūrinį, kurio suvokimui mokinius būtina paruošti. Paruošiamieji įvadiniai darbai gali būti labai įvairaus pobūdžio, t.y. tokie, kurie reikalauja informacinių nuorodų apie kontekstą, struktūrą, pvz., jei bus skaitomas B. Vilimaitės tekstas, galima skirti mokiniams namų darbą surinkti medžiagą, informaciją apie autorės kūrybą ir kūrybos bruožus, jei bus skaitoma „Balta drobulė“ A. Škėmos, tada galima iš mokinių reikalauti susirinkti kuo daugiau informacijos apie modernaus pasakojimo ypatybes ir pan.

Naudinga prieš pradedant skaityti kūrinį mokinius paskatinti padiskutuoti viena ar kita aktualia, artima moksleiviams tema, skatinti pasigilinti į problemas ir galimus sprendimo būdus, kurie sietųsi su tekstu (pvz.: bus skaitomas J. Apučio kūrinėlis „Nesmagu, kad liekat vienas“; mokytojas gali kelti probleminius klausimus apie vaikų savarankiškumą arba apie artimųjų netektis, tik prieš tai turėtų viską labai kruopščiai suplanuoti, apgalvoti, kad nekiltų diskusijos metu nenumatytų problemų, nes klasėje gali būti mokinių, kurie neseniai bus netekę artimų žmonių ir jiems apie tai bus sunku kalbėti, o gal jie iš vis nekalbės, nes nejaukiai jausis, jiems gali būti labai skaudu pasakoti savo situacijas ir pan.).

Po pirminio modernios prozos kūrinio skaitymo mokytojas būtinai turėtų gauti iš mokinių grįžtamąją informaciją, t.y. kaip mokiniai suvokė kūrinį pirmą kartą jį perskaitę ir kad mokytojas organizuodamas kūrinio analizės pamoką jau turėtų orientyrus, kuria linkme mokinius kreipti, kaip jų pirminį suvokimą derėtų koreguoti, kad nebūtų nukrypta nuo teksto esmės. Metodų parinkimui pirminis suvokimas ir skaitymas taip pat svarbus.

Atsižvelgdamas į mokinių pirminį suvokimą po pirmo skaitymo, taip pat į klasės mokymosi lygį, mokytojas galėtų rinktis kelis aktyvius mokymo metodus ir pamokoje juos tikslingai derinti siekdamas vieno iš pagrindinių tikslų – palengvinti kūrinio suvokimą ir atskleisti pagrindinę skaitomo kūrinio idėją. Kūrinio skaitymo ir pirminio suvokimo pamokoje tiktų laisvojo pokalbio metodas, mokinių interviu, euristinio pokalbio metodas, testas, išankstiniai orientyrai, laisvasis rašymas ir kiti aktyvūs metodai. Kūrinio analizės pamokoje tiktų euristinio, probleminio pokalbio metodas, pasakojimo planas, veikėjų stebėjimas arba nuodugnus klausinėjimas.

Apibendrinimo pakopa yra viena iš paprasčiausių – joje mokiniai turi prisiminti, pakartoti, ką išsiaiškino nagrinėdami skaitytą kūrinį, ką atrado, kodėl tai svarbu ir kam jiems to reikia. Šioje pakopoje atitinkamai koks kūrinys buvo skaitytas ir nagrinėtas, galima naudoti įvairius metodus: raiškųjį skaitymą (žemesniojo koncentro klasėse), situacinius ar vaidmeninius žaidimus, inscenizavimą, iliustravimą, atpasakojimą (visas jo rūšis), teksto transformavimo užduotis, interviu ir kt.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos ypatybės
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)