„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (I dalis)

Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai

cover.indd„Alfavilnius“ – konceptualus nuotykių romanas, kurio herojus Arnoldas Sputnikas, pirmas tautinis kiborgas, kartu su kitais veikėjais lyg po pramogų parką keliauja po realizmo, mokslinės fantastikos, literatūros teorijos, kičinės ir pornoliteratūros atrakcionus“ (p. 160), atgal ir dar toliau. Tai kartu ir antiknyga, sukurta pagal filmą „Alphaville, keistas Lemmy Caution nuotykis“. Ji nagrinėja „pasakojimo ir pasirinkimo galimybes šiuolaikiniame ideologijų, simuliakrų, RsV ir galios demonstravimo pasaulyje.“  (p. 160).  Pritaikius atrakcionų parko modelį, knyga tampa paaiškinama: iš pradžių personažai pasitraukia į fantazijų pasaulį, nes jiems tikrovė atrodo per daug nuobodi, vėliau jie į ją grįžta, nes fantazijos yra dar nuobodesnės ir net gąsdinančios nei ta realybė, nuo kurios jie bėgo.

V. Klimašausko romanas išties postmodernus: jis patikslina mūsų pasaulio suvokimą, šokiruoja vaizdais, išmuša iš vėžių ir leidžia blaiviai pažiūrėti į visa tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais, taip pat, yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį. Tačiau dar ne viskas. Jis skirtas išsilavinusiai publikai, kuri išmano ir moka naudotis „Google“ ir „Vikipedija“ (tik kažin, ar tai neapriboja skaitančiosios auditorijos iki minimumo?), kuri trokšta naujų išraiškos priemonių, nukreiptų prieš tautinio ir kultūrinio mentaliteto klišes. Bet apie viską, kas yra leistina, ir apie tai, kas nėra tiesa, aptarsiu plačiau.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (II dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (III dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IV dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (V dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VI dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (VIII dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (IX dalis)
„Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ – viskas leistina (X dalis)

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai.

Tikslai:

• mokytis atsirinkti svarbią informaciją ir ją pasižymėti;
• lavintis teorinių žinių taikymą atliekant teksto suvokimo užduotis.

Pamokos tipas ir forma. Pamoka – paskaita (Įtraukianti paskaita.).

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
2. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
4. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001;

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką baigė analizuoti Jono Biliūno kūrinį „Liūdna pasaka“, trumpai apibendrino visą pamokų ciklą.

Ši pamoka įvadinė apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Kitą pamoką bus pradėta analizuoti apysaka „Sename dvare“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Paskaita

(43 min)

Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo autorių, pakabina fotografijas, užrašo citatą, kuri geriausiai atspindi Šatrijos Raganos asmenybę: „No, ir daug man reikia, kad aš kam savo dūšią atidaryčiau!… Mat turbūt dėl to, kad nepripratus esu savo visais mįsliais su kitu dalintis...“
ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.
(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.

Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.

Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis, skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“

Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.  Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Žymisi svarbiausius dalykus.
KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai,  Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.
Vyriškumo  mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
II. Namų darbų skyrimas (2 min.) Išdalina lapus su teksto suvokimo užduotimi: Bitė Vilimaitė „Per želvių girelę“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Be polifoninio kalbėjimo, Kubiliaus kritikai būdingas ir parafrazuotas žodis, ornamentuotas tekstas bei neįprastų metaforų ar palyginimų gausa. Kaip pavyzdį galima imti atskirus sakinius ar net ištisą kritikos tekstą. Kubilius rašo: „Socialistinio realizmo draudžiamosios linijos uždarė meninį stebėjimą normalaus, net jaukaus gyvenimo skalėje: teka mėlyno upės, alsuoja auksiniais kviečiai laimingi kolūkiečiai statosi naujus namus, jaunimas laksto raudonais motociklais, valdžia linksminasi suomiškose pirtyse. Aplink šitą salelę ūžė prievartos okeanas.“  / „Ar lietuvių literatūra jau sunešiojo geležines marksistinės ideologijos klumpes, į kurias buvo įstatyta?“ . Tokių tik Kubiliaus tekstams būdingų „perliukų“ galima rasti labai daug. Neminint istorinių faktų, įtaigių frazių, ornamentuoto teksto, galima pasakyti, kad Vytautas Kubilius yra įgudęs žodžio valdymo meistras. Pasak E. Baliutytės: „Kubilius parafrazuoja meninį tekstą, pasitelkdamas metaforas, palyginimus ar paties „objekto“ vaizdinius, taigi jo darbai priklausytų ornamentuoto rašto tradicijai. Kubilius turi laisvas rankas: jo nevaržo kokio nors metodo terminologija, bei privalomos analizės procedūros.“  1971 metais Kubilius dienoraštyje sako: „Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.“  Šiek tiek pritariant ir paprieštaraujant E. Baliutytei, ir paaiškinant Kubiliaus teiginį, galima sakyti, kad jo metodologines nuostatas literatūroje formavo meninis išeities taškas ir vertės centras.

Kubilius kritiko keliu žengė nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki dramatiško ėjimo žingsnis po žingsnio į savojo identiteto atgavimą. Tas, be abejo, ryškiausia dienoraščio fragmentuose. Jo kaip kritiko kelią nužymi ir tam tikri lūžiai – net noras pasitraukti iš kritiko „tarnystės“: „Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!“.   Tai, kas dažnai kartojasi dienoraščiuose kaip išsisakymas, esamos padėties išrėkimas „niekam“ arba sau, tai, kas skaudžiai pančioja rašytojo kritiko rankas ir, matyti, jog Kubiliui dėl to „skauda“ („Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos. Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave.“ ), daug vėliau ir su didesniu skausmu širdyje visa tai atsikartoja ir kritikos straipsniuose: „Rašytojas buvo priremtas prie sienos geležinio kumščio: arba „įsisavini“ marksizmą, arba keliauji pas „baltas meškas“.“  Iš tiesų, kaip matyti cituojamuose V. Kubiliaus straipsniuose ir dienoraščio fragmentuose, galima daryti keletą išvadų, t.y., kad kritikas savo straipsniuose nuolat susitelkia ties dviem probleminiais poliais, kurie jam kelia didžiausią rūpestį: „pirmasis – žmogus ir visatos paslaptis, antrasis – žmogus ir jo tautos likimas. Kitaip juos galima būtų pavadinti egzistenciškuoju ir pilietiškuoju. Tarp šių polių V. Kubilius ir svyruoja <…>“.

Negalima nepaminėti ir tai, kad Kubiliaus kaip kritiko įžvalgos visada yra tikslios ir gilios, o istoriniai faktai, kurie buvo tuo laiku aktualūs ir neišvengiami, dažnai yra subtiliai pristatomi ir parodomi nuvelkant „gražios iliuzijos rūbą“.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)