Negalima nepaminėti vienintelio J. Aisčio publikuoto eilėraščio „Prisikėlimas“. Be to, kad esame pripratę prie poeto dainiškosios lietuvių lyrikos tradicijos, čia dar vertėtų pažymėti neįprastą Aisčio kūrybai turinį. Eilėraštis pradedamas kiek netikėtu esamai situacijai žodžiu „PRISIKĖLEI“. Tai, be abejo, nepriklausomybės metų poezija, tačiau išspausdinta kitokiame istoriniame kontekste suskamba daugiaprasmiškai :
Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju –
Tu eik – niekas tau jų pastot nevalios…
Ne regėjimas, miela, tavo šviesus rytojus,
Tad, Lietuva, mano tėvyne – valio!
Atsiranda Nemuno, erškėtingo kelio įvaizdžiai, prabylama apie praeitį ir apie tikėjimą išlikimu: „Mes žinojom, tėvyne, kad netekusi žado / Krūtinėje viltį ir kerštą kaupei / Taip senovės garbės ir kelių nepraradus / Ėjai tais keliais erškėtingais, raupiais…“ .
F. Kiršos eilėraštyje „Senelis ir senelė“ plėtojama dviejų senų žmonių gyvenimo idilės vaizdelis, prabėgusi jaunystė bei laimės dienos, bet nuolat akiratyje atsiduria kryželio, vagonų ir traukinio motyvai, kreipiantys skaitytojo dėmesį į trėmimus. Senelių trobelė pridengiama šešėliu, kuris krinta ir ant lekiančiu traukiniu jaunų žmonių.
Vagonai prašvilpė pro šalį,
Apsėjo žiežirbos trobelę…
Du jaunu veidu šmėstelėjo…
Geltonus plaukus taršė vėjai…“
Regis, jau nieko nelieka: nei jaunystės, nei praeities, svajonių, jausmų, bet „traukiniai vis lekia, lekia…“.
Labiausiai pagal eilėraščių nuotaikas ir juose skanduojamas mintis galima priešinti T. Tilvytį (eil. „Su tavim“) ir B. Buivydaitę („Negyvas Nemunas“). Tilvyčio eilėraščiui būdingas patosiškas tonas ir viltinga kalba, tokie įvaizdžiai kaip tamsi naktis, kraujas, ūkana, aidas, skaidresnis rytojus, vilties nepraradus tauta, piliakalniai, milžinų karta, primenanti liaudies dainas apie karą, o Buivydaitės poezija pulsuoja ramumu ir vidine gyvybe:
Juo tamsesnė naktis, – juo aušta skaidresnis rytojus –
griuvėsiuos iš naujo pakils vėl artojas! (T. Tilvytis)
Žiūrėkite, štai Nemunas negyvas!
Krūtinę jo primygo metriniai ledai,
Ir vėjai traukia šermeninę gaidą…
Visa vaga – vieni balti žiedai… (B. Buivydaitė)
Kaip matyti, Tilvytis kreipia savo eiles ideologijos link, tuo tarpu Buivydaitė apsiriboja gamtos ir žmogaus temomis. Visa tai galima aiškinti ne tik eilėraščio tekstais, kurie kartais kalba daugiau, bet jau net ir žinant Tilvyčio biografiją, daugelis faktų tampa aiškūs. Galima paminėti kai kurias šiuo atveju svarbias detales: 1941 hitlerininkų trims mėnesiams poetas buvo uždarytas Pravieniškių koncentracijos stovykloje, todėl visai nekeista, kad po šio įvykio buvo užsišifravęs ir spaudoje savo tekstus pasirašinėjo K. Akmenėliu.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)