mokslas | Lietuvių kalba ir literatūra

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?

„Terminas „ekokritika“ atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.“ Ekokritika kaip mokslas tyrinėja, „kokį vaidmenį atitinkamais vystymosi tarpsniais natūraliai aplinkai priskiria atskirų kultūrinių bendruomenių vaizduotė. Taip pat tiriama, kokios yra „gamtos“ sąvokos sudedamosios dalys, kokie gamtos / natūralumo aspektai yra vertinami ar nuvertinami ir kaip suvokiamas gamtos / aplinkos ir žmogaus ryšys.“ Ekokritika neatskiriamai susijusi su ekologija (1), tad galima sakyti, jog bendrąją prasme ekokritikų užduotis – prisidėti prie planetos išsaugojimo.

Ekokritika – tai ir visiškai nauja literatūrologinių tyrinėjimų šaka, kuri bando suartinti gamtos mokslus su literatūra. Kitaip tariant, ji „viena koja stovi ant žemės, kita – literatūroje.“ Ji dar neturi išskirtinės metodologijos ar teksto analizės įrankių (viena iš priežasčių yra tai, kad ji tarpdisciplininė), tačiau jau yra bandymas išreikšti požiūrį apie gamtiškos aplinkos patirtį, išsakyti nuomonę apie visiems rūpimas ekologines problemas. Ekokritikus domina, „ar kalba iš esmės gali perteikti svarbiausius dalykus, kalbant apie aplinką.“ Ekokritikų mokyklos atstovai dažnai cituoja teiginį: „Užuot kaltinusi mokslą tuo, kad šis vartoja kalbą vaizduodamas (mimezė), ekokritika tiria kalbos galimybes nurodyti ar teigti (deiksė). Deiksės dėka prasmės klostosi priklausomai nuo to, kas žymima, tarsi plisdamos tolyn į fizinę erdvę. Dažnai deiksė perteikia atitinkamą kryptį ar orientuoja, suteikia kognityvinį vaizdavimo pagrindą. Mokantis skaityti žemę, negalima vien išvardyti objektų; reikėtų nurodyti, ką jie reiškia.“

Ekokritika turi savo teiginius, kurie lengvai gali būti pritaikyti literatūrai: 1) žmonių santykis su kitomis gyvybės formomis; literatūroje tai atitiktų žmonių ir gyvūnų santykius, jų vaizdavimą ir t.t.; 2) gamtos pasaulio tarpusavio ryšių studijos (visos aplinkos sąveikavimo studijos); literatūroje galima analizuoti žmogų aplinkoje ir žmogaus aplinką; 3) žmogaus įtaka gamtai ir gamtos transformacija; kūrinyje, kaip žmogus gamtoje veikia, ką keičia, kaip gamtą suvokia ir t.t.; 4) subjektyvios emocinės į estetinės reakcijos į gamtą; literatūroje galima žiūrėti, kaip žmogus gamtoje jaučiasi, kokius pojūčius ji jam sukelia. Taigi, ekokritika literatūrai yra pakankamai artima.

Literatūros tekstai apie gamtą ar į gamtą „orientuoti“ kūriniai yra vadinami „ekotekstais“. Tačiau ne bet koks tekstas, kuriame yra gamtos aprašymų ar užsiminimų apie ją, jau yra „ekotekstas“. Jis dar turi atitikti keletą „charakteristikų“:

„Nežmogiška aplinka egzistuoja ne tik kaip įrėminantis „aparatas“, bet ir kaip būvis, suponuojantis mintį, jog gamtos istorija implikuoja žmonių istoriją.
Žmogiškasis interesas nėra suprantamas kaip vienintelis teisėtas interesas.
Žmogaus atsakomybė gamtos atžvilgiu yra etiškos teksto orientacijos dalis.
Tekste yra nors kelios užuominos apie tai, jog aplinka yra procesas, o ne konstanta ar duotybė.“

Jei tekstas atitinka bent keletą išvardytų kriterijų, jis jau gali būti įvardytas „ekotekstu“.

__________________________

1. „Ekologija – tai nauja, neseniai atsiradusi studijų kryptis. Ji „tiria gyvosios ir negyvosios gamtos tarpusavio ryšius, organizmų ir jų gyvenimo aplinkos santykius. Ji nagrinėja mikroorganizmų, biocenozių ir ekosistemų organizaciją, medžiagų ir energijos apytaką, gamtinės aplinkos, adaptacijos ir evoliucijos mechanizmus. Svarbiausia dabartinės ekologijos kaip mokslo problema – gyvosios gamtos harmonijos, joje vykstančių priešingų procesų, pusiausvyros dėsnių, lemiančių šios pusiausvyros susidarymą ir stabilumą, tyrimas.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)

Pedagogikos mokslo universalumas

Albinui Liaugminui rūpėjo akcentuoti, kad baigęs universitetines psichologijos studijas, būsimasis mokytojas turi suvokti, jog vaikas ar jaunuolis yra vieninga ir visad auganti, bręstanti būtybė, jog ji neskaidoma pagal atskiras funkcijas ar vadovėlių paragrafus, todėl ta būtybė be visa ko yra integralinė, ji auga, bręsta fiziologiškai ir intelektualiai, todėl labai svarbu mokytojui, saugant vaiko vidinę ir spontaninę raidą, padėti jam augti fiziškai, intelektualiai ir doroviškai. Pagal tokią integralinį ugdymą būsimiesiems mokytojams derėtų įdiegti tokią pagrindinę nuostatą – jaunosios kartos auklėjimo metodai turi tapti aktyvūs, konkretūs ir intuityvūs. Prie viso to, A. Liaugminas ypač vertino dar ir mokytojo kūrybiškumą, kas labai svarbu ugdant visapusišką kūrybingą asmenybę.

Visos Liaugmino išsakytos idėjos yra labai visuomeniškos, demokratinės ir artimos šiems laikams. Kad pedagogikos mokslas yra neatskiriamas nuo psichologijos ir filosofijos rodo pedagogikos kaip mokslo universalumą, objektyvų požiūrį į ugdymo procesą ir tai, kad pedagogika yra gal daugiau praktika nei mokslas, kuris savyje sulydo įvairių mokslo šakų patirtį ir panaudoja asmenybės ugdymo procese.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Albinas Liaugminas
Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Literatūros mokslas – tai sritis, kuri analizuoja kūrinį ir jo ryšį su epocha, estetinėmis tendencijomis. Literatūrologija savo dėmesio objektu renkasi grožinės literatūros kūrinį. Jos šakos: literatūros teorija, literatūros istorija, literatūros kritika. Šalia šių šakų yra ir šalutinės: tekstologija, bibliografija, meno sociologija ir kt. Šias šakas jungia tas pats objektas – grožinis kūrinys, tačiau skiria tyrinėjimo tikslai, kalbėjimo būdas ir numanomas adresatas.

ANALIZĖS TIKSLAI

Literatūros teorija siekia išryškinti tuos teorinius pamatus, kurie galiojo žodžio menui nuo pat seniausių laikų iki dabar. Čia siekiama įžvelgti pastovias tendencija, kurios atskiria grožinę literatūrą nuo negrožinės. Literatūros teorija išgrynino kūrinių struktūrinę sistemą (rūšis ir žanrus) ir žiūri, kaip ta struktūra kinta laike bei konkretaus kūrėjo kūryboje.

LITERATŪROS ISTORIJA

Jos uždavinys – pateikti meninio žodžio patirtį chronologinėje laiko tėkmėje. Čia atkreipiamas dėmesys į literatūros santykį su bendrosiomis meno tendencijomis (kultūros epochomis), su istorijos įvykiais, faktais, analizuojamos tų tendencijų priežastys ir pasekmės literatūrai. Be literatūros tendencijų kaitos, literatūros istorija domisi ir kūrėjų meninėmis biografijomis. Literatūros istorijai svarbu apimti, suregistruoti visus rašiusius kūrėjus, įvertinant pagrindines jų tendencijas.

LITERATŪROS KRITIKA

Jo uždavinys pateikti konkretaus kūrinio vertinimą, kuris yra aktualus kalbamuoju momentu.

BIBLIOGRAFIJA

Jai rūpi registruoti chronologiškai visus parašytus kūrinius ir pateikti žinyną.

TEKSTOLOGIJA

Susitelkia ties konkretaus teksto išanalizavimu. Jai svarbu nustatyti ryšį su kitais kūriniais.

LITERATŪROS ŠAKŲ RAIŠKA

Literatūros teorijai savitas objektyvizuotas stilius (aiškus, sausas, lakoniškas…).

LITERATŪROS ISTORIJA

Būdingi pasakojimo elementai. Stilius vaizdingesnis, lankstesnis, plačiau papasakojama apie kontekstinius dalykus, tačiau aiškumo reglamentas išlieka.

LITERATŪROS KRITIKA

Stilius laisvas. Kritikas renkasi, kaip perteikti savo įspūdį.

ADRESATAS

Literatūros teorijos adresatas yra pats plačiausias. Tyrinėtojai, istorikai, kritikai apsieiti be literatūros teorijos negali.

Literatūros istorijos adresatas irgi yra labai platus.

Literatūros kritikos adresatas yra su literatūrologija nesusijęs. Labiau skirtas paprastesniam žmogui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Žurnalas „Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.

Naujojoje Romuvoje būta ir skyrelio „MOKSLAS“, kuriame talpinti patys naujausi straipsniai apie mokslo pasiekimus, atradimus, mokslinę veiklą ypač svetur, universitetus ir juose skleistas naujausias idėjas, naujuosius mokslus, kurie turėtų būti aktualūs ir naudingi Lietuvai („Iš naujosios pedagogikos“ Nr. 5(57) p. 119 – apie dabartinį auklėjimą Italijoje ir jo principus, „Universitetas dabartyje“ Nr. 5(57) p. 119 – Apie Milano universitetą, jo siekius, uždavinius ir t.t.

„Geopolitika – naujas mokslas“ – supažindinama, kas tai, kuo remiasi, ko siekia: „Geopolitika visiškai pamatuotai stato klausimą: kaip gali savo tautą vesti į geresnę ateitį tas žmogus, kuris, gal būt, nežino savo ūkio gyvenimo sąlygų, ir kuris apie viską nori žinoti ir spręsti sėdėdamas prie rašomojo stalo.“; „Atrado ketvirtąją Gizeh piramidę“ Nr. 11 (631) p. 264; „Lietuviai Italijos universitetuose“ Nr. 36 (88) p. 747: su nostalgija prisimenama talija ir Lietuvos bei Lenkijos jaunimas plaukte plaukęs anksčiau ten mokytis, o vėliau grįžęs ir parsivežęs dali Italijos kultūros, „kurios dėka pakrypome į dinamiškus vakarus, o nenugrimzdome slavų pasyvumo jūroje.“; „XVI tarptautinis fizijologų kongresas Romoje“ ).

Įdomu tai, kad prie mokslo skelbti rekordai, pasiekimai, pvz.: str. „Ilgiausia pasaulyje poema“ (Nr. 5 (57) p. 119). Galima pasigesti Lietuvos mokslo atradimų, tam tikrų tyrimų, naujovių, tarsi Lietuvoje nieko nevyktų, o pasaulis naujoje dirvoje tiks stato, kuria, siekia, atranda, modernėja… bet Lietuvoje tuo metu išties mokslas nebuvo tiek daug pasiekęs, kad prilygtų pasauliui, tad tokie aprašymai tuo metu labai kėlė kultūros lygį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

Žurnalas „Naujoji Romuva” 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite: