„Terminas „ekokritika“ atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.“ Ekokritika kaip mokslas tyrinėja, „kokį vaidmenį atitinkamais vystymosi tarpsniais natūraliai aplinkai priskiria atskirų kultūrinių bendruomenių vaizduotė. Taip pat tiriama, kokios yra „gamtos“ sąvokos sudedamosios dalys, kokie gamtos / natūralumo aspektai yra vertinami ar nuvertinami ir kaip suvokiamas gamtos / aplinkos ir žmogaus ryšys.“ Ekokritika neatskiriamai susijusi su ekologija (1), tad galima sakyti, jog bendrąją prasme ekokritikų užduotis – prisidėti prie planetos išsaugojimo.
Ekokritika – tai ir visiškai nauja literatūrologinių tyrinėjimų šaka, kuri bando suartinti gamtos mokslus su literatūra. Kitaip tariant, ji „viena koja stovi ant žemės, kita – literatūroje.“ Ji dar neturi išskirtinės metodologijos ar teksto analizės įrankių (viena iš priežasčių yra tai, kad ji tarpdisciplininė), tačiau jau yra bandymas išreikšti požiūrį apie gamtiškos aplinkos patirtį, išsakyti nuomonę apie visiems rūpimas ekologines problemas. Ekokritikus domina, „ar kalba iš esmės gali perteikti svarbiausius dalykus, kalbant apie aplinką.“ Ekokritikų mokyklos atstovai dažnai cituoja teiginį: „Užuot kaltinusi mokslą tuo, kad šis vartoja kalbą vaizduodamas (mimezė), ekokritika tiria kalbos galimybes nurodyti ar teigti (deiksė). Deiksės dėka prasmės klostosi priklausomai nuo to, kas žymima, tarsi plisdamos tolyn į fizinę erdvę. Dažnai deiksė perteikia atitinkamą kryptį ar orientuoja, suteikia kognityvinį vaizdavimo pagrindą. Mokantis skaityti žemę, negalima vien išvardyti objektų; reikėtų nurodyti, ką jie reiškia.“
Ekokritika turi savo teiginius, kurie lengvai gali būti pritaikyti literatūrai: 1) žmonių santykis su kitomis gyvybės formomis; literatūroje tai atitiktų žmonių ir gyvūnų santykius, jų vaizdavimą ir t.t.; 2) gamtos pasaulio tarpusavio ryšių studijos (visos aplinkos sąveikavimo studijos); literatūroje galima analizuoti žmogų aplinkoje ir žmogaus aplinką; 3) žmogaus įtaka gamtai ir gamtos transformacija; kūrinyje, kaip žmogus gamtoje veikia, ką keičia, kaip gamtą suvokia ir t.t.; 4) subjektyvios emocinės į estetinės reakcijos į gamtą; literatūroje galima žiūrėti, kaip žmogus gamtoje jaučiasi, kokius pojūčius ji jam sukelia. Taigi, ekokritika literatūrai yra pakankamai artima.
Literatūros tekstai apie gamtą ar į gamtą „orientuoti“ kūriniai yra vadinami „ekotekstais“. Tačiau ne bet koks tekstas, kuriame yra gamtos aprašymų ar užsiminimų apie ją, jau yra „ekotekstas“. Jis dar turi atitikti keletą „charakteristikų“:
- „Nežmogiška aplinka egzistuoja ne tik kaip įrėminantis „aparatas“, bet ir kaip būvis, suponuojantis mintį, jog gamtos istorija implikuoja žmonių istoriją.
- Žmogiškasis interesas nėra suprantamas kaip vienintelis teisėtas interesas.
- Žmogaus atsakomybė gamtos atžvilgiu yra etiškos teksto orientacijos dalis.
- Tekste yra nors kelios užuominos apie tai, jog aplinka yra procesas, o ne konstanta ar duotybė.“
Jei tekstas atitinka bent keletą išvardytų kriterijų, jis jau gali būti įvardytas „ekotekstu“.
__________________________
1. „Ekologija – tai nauja, neseniai atsiradusi studijų kryptis. Ji „tiria gyvosios ir negyvosios gamtos tarpusavio ryšius, organizmų ir jų gyvenimo aplinkos santykius. Ji nagrinėja mikroorganizmų, biocenozių ir ekosistemų organizaciją, medžiagų ir energijos apytaką, gamtinės aplinkos, adaptacijos ir evoliucijos mechanizmus. Svarbiausia dabartinės ekologijos kaip mokslo problema – gyvosios gamtos harmonijos, joje vykstančių priešingų procesų, pusiausvyros dėsnių, lemiančių šios pusiausvyros susidarymą ir stabilumą, tyrimas.“
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)