Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero – Amžinojo žydo paveikslą – kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis – tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda – atokvėpis, jėgų kaupimas – kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė  reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) – tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias – tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Ir iš karto kyla aliuzijos su krikščionybės legenda, kai labai panašiai kelią į Golgotą bandė įveikti Jėzus Kristus – 12 stočių, galiausiai nuosprendžio paskelbimas ir nukryžiavimas.

Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? – stabtelėjęs paklausė. / – Geriau… padėk… sau… <…> – Aš tik norėjau… – išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis. Meniškai interpretuota situacija atsikartoja – taip kaip bibliniame variante Ahasveras atgrasiai elgėsi su keliaujančiu Jėzumi Kristumi, tarsi panašiai šiame tekste elgiasi keistas keliautojas su norinčiu jam pagelbėti.

Kitas aspektas yra novelėje – pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba–arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ R. Keturakio novelėje nelabai įmanoma pasakyti keliautojo intencijas, tačiau iš Ahasferą stebinčiojo pozicijos egzistencinis liūdesys ir nusivylimas pakankamai aiškiai parodomas.

Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą – tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų, daug svarbiau, kad ji nepraradus aktualumo ir mūsų dienomis veržiasi į literatūrą ieškodama savo skaitytojo.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *